Šią savaitę Europos Komisijai paskelbus ataskaitą apie demografinę padėtį Europos Sąjungos šalyse, Lietuvoje suskambo pavojaus varpai. Paaiškėjo, kad Lietuvos gyventojų skaičius mažės sparčiausiai – 2060 metais čia gyvens mažiau nei du milijonai žmonių. Pagaliau pirmaujame – nykstame greičiau už kitus...
Kai kalba pasisuka apie demografinę padėtį Lietuvoje, imama linkčioti galvas – taip, tai baisu, reikia kažką daryti, gelbėti tautą. Bet ties tuo viskas ir baigiasi.
Kai tik pasiūloma imtis realių veiksmų, skatinančių gimstamumą, baimė dėl nykstančios tautos staiga pradingsta, nes valdininkai pradeda skaičiuoti tik pinigus. Taip, tam, kad šeimos kurtųsi, jaustųsi saugios ir galinčios turėti daugiau vaikų, galų gale, apskritai jų turėti čia, Lietuvoje, o ne kažkur kitur, reikia lėšų ir deramo požiūrio į šeimas. Valstybė turi investuoti į savo piliečius tam, kad jie patikėtų ja ir neapsiribotų gyvenimu be vaikų arba vienu vaiku.
Geroji patirtis jau buvo. 2008–2009 metais, kuomet motinystės (tėvystės) pašalpos pirmaisiais metais siekė 100 proc., o antraisiais metais – 85 proc. pašalpos gavėjo kompensuojamojo darbo užmokesčio, gimstamumas ženkliai padidėjo nuo 31 536 iki 32 165, o natūrali gyventojų kaita sumažėjo nuo minus 12 296 iki minus 9 867.
Tačiau tuomet buvusių valdančiųjų – konservatorių ir liberalų – pastangomis šis gimstamumo proveržis buvo sustabdytas. Netikėtai sumažintos pašalpos tėvams, neaiški padėtis dėl rytdienos vertė būsimus tėvus keisti savo gyvenimo planus. Atsakingos, padorios šeimos nežinojo, kas jų laukia dar – o gal eilinį sykį neįspėjus, nepasitarus bus sumažintos pašalpos? Taip ir atsitiko. Dabar galiojanti tvarka niekaip neskatina šeimų turėti daugiau vaikų.
Po tokių drastiškų motinystės (tėvystės) pašalpų sumažinimo gimstamumo rodikliai Lietuvoje ėmė kristi. 2010 metais gimė beveik 30 tūkst. vaikų, tai 2013-aisiais – tik kiek daugiau nei 27 tūkst. (palyginkime su 2008–2009 m., kai gimė daugiau kaip 32 tūkst. vaikų).
Ir šie skaičiai kasmet mažėja, tačiau proporcingai didėja užsienyje gimstančių lietuvaičių būrys. Jei 2010 m. Lietuvoje gimė 29 932 vaikai, tai tais pačiais metais užsienyje gimė 744 lietuvaičiai. 2011 m. Lietuvoje gimė 28 924 vaikai, už jos ribų – 1 344. Toliau atotrūkis dar didesnis – 2012 metais mūsų šalyje gimė 28 486, o užsienyje – 1 973 Lietuvos piliečių vaikai. 2013-aisiais Lietuvoje gimė 27 297 vaikai, užsienyje – 2 588.
Šiandien tėvai gali rinktis – arba metus būna su vaiku ir gauna 100 proc. kompensuojamojo darbo užmokesčio, arba renkasi dvejų metų variantą, kai pirmus metus gauna 70 proc., o antrais metais gauna 40 proc. ir galimybę dirbti.
Įdomu, kur po pirmųjų metų „dėti“ vaiką, tėvams išėjus dirbti? Lopšelių nėra, samdyti auklę kainuoja, senelius turi ne visi. Tad neretai šeimos pasirenka buvimą namuose su vaiku, netenkant galimybės dirbti, užsidirbti. Ar tai skatina šeimas turėti daugiau vaikų?
O gal šeimas daugiau vaikų turėti skatina ikimokyklinių ugdymo įstaigų paslaugų plėtra? Kurgi ne. Patekti į šauktinių sąrašą turbūt yra daugiau galimybių nei vaikui patekti į darželį. Vėlgi šeimos paliekamos likimo valiai. Vieni laimingieji gauna vietas darželiuose, o jų tėvai gali dirbti, kiti – ne, ir jų tėvai moka iš savo kišenių už privačius darželius ar aukles arba atsisako darbo, netenka pajamų ir yra priversti stipriai susiveržti diržus.
Neabejoju, kad kiekviena šeima nurodytų bent kelias priežastis (ne fiziologines), kodėl jos negali turėti daugiau vaikų. Ir pateiktų ne vieną siūlymą, ką gi reiktų daryti, kad mes, kaip tauta, nebūtumėm ištrinta iš pasaulio žemėlapio.
Neabejoju, kad paklausite, o ką gi darote? Teikiam projektus. Deja, vienas lauke ne karys, o ir valstybės biudžetas ne guminis. Neseniai Seime buvo pateiktas projektas, kuriuo siekiama grąžinti motinystės (tėvystės) išmokų lygį į 2008–2009 metus. Labai tikiuosi, kad Vyriausybei, teikiant išvadą, pakaks valios tai rimtai apsvarstyti ir nuspręsti, kas svarbiau, proc. eurais ar gimstamumo proc.
Tačiau šią savaitę kreipiausi ir į Vyriausybę, prašydama informuoti, kokia gi Vyriausybės nuomonė dėl EK ataskaitos apie tragišką Lietuvos demografinę būklę. Tikiuosi sulaukti atsakymo, kokių konkrečių veiksmų ketina imtis Vyriausybė, siekdama paskatinti gimstamumą šalyje ir stabilizuoti Lietuvos demografinę krizę.
Kai žmogus galės išlaikyti savo vaikus, netiesdamas rankos, nebijodamas dėl savo ateities, neabejodamas sprendimų stabilumu, nejausdamas kaltės, kad savo atžaloms nori kiek daugiau nei vien duonos, tada ir kils gimstamumas.
Dangutė Mikutienė yra Seimo Darbo partijos frakcijos narė, Sveikatos reikalų komiteto pirmininkė
