Režisieriaus Spike’o Lee pranešimas, kad savo filmą apie nusikalstamumą Englewoodo rajone jis kol kas nusprendė pavadinti „Čiraku“, mūsų valstijoje sukėlė pasipiktinimo ir aštrios kritikos bangą. Taip, tai tas pavadinimas, kuris prieš kurį laiką mirgėjo visos šalies spaudos antraštėse, kai visų akys buvo nukreiptos į vėl suaktyvėjusį smurtinį nusikalstamumą Čikagoje, kuris tuo metu buvo didžiausias visoje šalyje, lyginant situaciją mieste su karo zona Irake.
O štai dabar šis režisierius nusprendė užlipti mums ant nuospaudos ir priminti šį nelemtą pavadinimą. Pačioje praėjusios savaitės pabaigoje meras Rahmas Emanuelis irgi pasisakė, ragindamas Spike’ą Lee parinkti filmui bet kokį pavadinimą, tik ne šį.
Tačiau nuoskaudas pastumkime į šalį ir pažiūrėkime į statistiką, kuri byloja, kad Čikagos smurto epidemija ir vėl aktyvėja – per savaitgalio susišaudymus nužudyti keturi ir sužeista dar 30 asmenų. O vasara dar tik artėja. Žiūrint į tokius skaičius tampa aišku, kad „Čirakas“, t.y. Čikagos lyginimas su Irako karu, yra nesąžiningas. Nesąžiningas Irako atžvilgiu. Vidutiniškai viena diena Irake nebuvo tokia kruvina kaip Čikagoje.
Sekant sena gera amerikietiška tradicija ir nepriskaičiuojant šimtų tūkstančių žuvusių irakiečių, matome, kad per aštuonerius metus trukusį karą buvo sužeisti 32 223 kariai – vidutiniškai 11 žmonių per dieną. Čikagos mastais tai visai nedaug. Kalbant apie žūtis, tai Čikagai čia sekasi truputį geriau – pernai mieste įvykdytos 432 žmogžudystės, lyginant su 560 karių, kasmet nužudytų Irake. Kaip ten bebūtų, piktintis minėtu palyginimu nėra labai logiška. Tačiau tai nėra kliūtis Rahmui ir jo pakalikams miesto taryboje.
Ar Rahmas tai ne tas vyrukas, kuris ką tik mušėsi į krūtinę aiškindamas, kaip smarkiai jis pasikeitė ir kaip dabar įsiklauso į žmonių nuomonę? Taip, yra pietinės miesto dalies gyventojų, neapkenčiančių „Čirako“ etiketės. Tačiau jei atliktumėte visuomenės nuomonės apklausą Englewoodo rajone, greičiausiai išgirstumėte, kad vietos gyventojai turi svarbesnių rūpesčių nei tai, kaip Spike’as Lee žada pavadinti savo naująjį filmą. Tačiau merui jie nerūpi. Jis vėl išsirinko kovą, kuri, rinkėjų akimis, tikrai dabar nėra pati svarbiausia. Mums irgi nepatinka pavadinimas „Čirakas“.
Tačiau problema yra visai ne ten, kur ją įžvelgia Rahmas. Emanuelis, pasakojantis Spike’ui Lee apie visus gerus dalykus, vykstančius Englewoode, yra tas pats, kas Veronos valdovas, kuris būtų išsikvietęs ant kilimėlio Šekspyrą, kad atskaitytų jam moralą apie tai, kaip „Romeo ir Džiuljeta“ kenkia miesto įvaizdžiui ir verslo aplinkai. „Taip, Vilai, Kapulečiai ir Montekiai kovoja tarpusavyje. Tačiau kam koncentruotis į juos? Kam reikalingas toks negatyvumas? Kodėl negali parašyti pjesės apie Bonaminių ir Redorų šeimas ir apie jų puikų pelną nešantį alyvuogių verslą?“
Spike’as Lee nėra Šekspyras. Tačiau jo filmai yra pakankamai rimtas menas, kad net toks Vidurio Vakarų Makiavelis kaip mūsų meras turėtų turėti pakankamai nuovokos leisti jam daryti savo darbą.
Čia verta priminti vieną istorinį faktą. Kai kurie visažiniai tikina, kad Čikagos pravardė „Vėjų miestas“ gimė ne dėl oro sąlygų ir nuo ežero atkeliaujančio vėjo. Tikinama, kad šį terminą sugalvojo žurnalistai dėl tuščio Čikagos politikų plepumo aukštinant mieste surengtą 1893 metų mugę. Tačiau žmonės Čikagą iki pat šių dienų Vėjų miestu vadina ne dėl to, kad XIX amžiuje taip leptelėjo kažkoks Niujorko žurnalistas. Elementaru, žmonės Čikagą vadina Vėjų miestu, nes... čia vėjuota.
Faktai yra svarbu. Ne viskas yra tik skandalai ir dirbtinai sukurtos sensacijos. Merui su Čikagos, kaip miesto, kuriame yra nuolat šaudoma į žmones, reputacija reikia kovoti ne bandant užčiaupti bet ką, kas į tai atkreipia dėmesį.
Merui su Čikagos, kaip miesto, kuriame yra nuolat šaudoma į žmones, reputacija reikia kovoti darant viską, kad tų susišaudymų nebebūtų. Pakeisk faktus ir reputacija pasikeis pati.
