Šv. Jurgis (gimė apie 275 arba 281 m. – mirė 303 m. balandžio 23 d.) – kankinys, antrasis Lietuvos globėjas.
Apie šį šventąjį yra išlikusios tik legendos. Jis nuo senovės garbinamas Rytų ir Vakarų Bažnyčiose. Ant jo kapo Diospolyje, Palestinoje pastatyta bažnyčia buvo lankoma maldininkų jau nuo IV amžiaus, tačiau istorikams trūksta tikrų žinių apie jo gyvenimą ir kankinystę. Žinoma tik tiek, kad jis buvo krikščionis kareivis, nukankintas Palestinoje.
Legenda pasakoja, kad jis buvęs Kapadokijos didikų krikščionių sūnus, narsus karys, dėl savo kariškų dorybių patekęs į imperatoriaus Diokleciano asmens gvardiją. Šio imperatoriaus laikais, prasidėjus krikščionių persekiojimui, Jurgis dėl savo tikėjimo buvo nužudytas.
Šv. Jurgis gimė trečiojo šimtmečio pabaigoje Kapadocijos šalyje, dabartinės vidurinės Turkijos teritorijoje. Jo tėvai buvo krikščionys ir išmokė berniuką pažinti tikrąjį Dievą. Buvo turtingi, todėl galėjo duoti auklėjimą ir mokslą jaunajam Jurgiui. Jaunuolis stojo tarnauti kariuomenėn, kurioje išgarsėjo savo išmintimi ir drąsa.
Imperatorius Dioklecianas (284-305 m.) labai vertino Jurgį, todėl padarė jį kariuomenės vyresniuoju, tribūnu, o vėliau – ir savo patarėju. Numanydamas, kad eidamas šias svarbias pareigas jis ilgai negalės slėpti savo krikščioniškojo tikėjimo, Jurgis išdalino krikščionims savo turtus, paveldėtus iš tėvų, ir nuoširdžia malda rengėsi sutikti kankinio mirtį. Galų gale sužinojęs apie pavaldinio tikėjimą, imperatorius Dioklecianas liepė Jurgį įmesti kalėjiman, surišti ir apmėtyti akmenimis. Po to plakti, kol kaulai pasirodys, ir draskyti kūną ratu, prikalinėtu vinių.
Tačiau netikėtai prie Jurgio atsirado dangiškos išvaizdos jaunikaitis – angelas – ir užgydė visas jo žaizdas. Tada Jurgis buvo įmestas į negesintų kalkių duobę, bet ir ten liko gyvas. Imperatorius nebežinojo, ko griebtis. Į kalėjimą plūdo minios žmonių. Jurgis juos mokė tikėjimo tiesų. Dioklecianas pašaukė Jurgį savo teisman ir liepė nusilenkti stabams. Jis buvo nuvestas į dievaičio Apolono šventyklą, kur buvo apsigyvenusi piktoji dvasia. Anot padavimo, Jurgis peržegnojo statulą ir ši subyrėjo į trupinius. Žmonės ėmė šaukti, kad Jurgio Dievas yra tikrasis. Jų tarpe buvo ir imperatoriaus žmona Aleksandra. Ji čia pat viešai išpažino Kristų.
Įsiutęs imperatorius liepė nukirsti Jurgiui galvą už stabų sunaikinimą. Kankinės mirtimi žuvo ir Aleksandra. Taip Jurgis tapo šventuoju, daugelio šalių, miestų, riterių, kareivių globėju.
Meno kūriniuose šv. Jurgis vaizduojamas jaunas ir gražus, raitas ant balto žirgo, su spindinčiais šarvais, ietimi persmeigiantis slibiną. Tiesa, plačiai paplitęs pasakojimas, kad jis išlaisvino karalaitę nuo slibino, yra mitinis motyvas, sukurtas pagal kitų slibinų nugalėtojų - Persėjo, Indro, Zigfrido - legendas. Rytų Bažnyčioje Jurgio istorija pamažu virto simboliniu pasakojimu apie gėrio pergalę prieš blogį: krikščionis riteris atvyksta į vieną Libijos miestą, kurio princesė paaukota slibinui. Riteris tučtuojau skuba į pagalbą ir pabaisą įveikia.
Katalikai kryžiaus žygių dalyviai istoriją apie šv. Jurgį ir drakoną parsivežė į Vakarų Europą, ji pateko į vieną garsiausių viduramžių knygų. Apie 1260 m. pasirodžiusi Genujos arkivyskupo Jokūbo Voraginiečio (Jacobus de Voragine) knyga apie šventųjų gyvenimus „Aukso legenda“ susilaukė didžiulio populiarumo.
Viduramžių kryžiaus žygių dalyviai Šv. Jurgį buvo pasirinkę savo globėju, taip Jurgio kultą išplatindami po visą Europą ir Rytus, nuo Gruzijos iki Abisinijos. Jis tapo daugelio valstybių ir miestų globėju: Anglijos, Katalonijos, Aragonijos, Gruzijos, Lietuvos, Portugalijos, Ligūrijos, Genujos, Venecijos. Jurgis laikomas arklių ir apskritai gyvulių globėju nuo visų ligų.
