Artėjant mirusiųjų pagerbimo dienoms, tikriausiai daugelis iš mūsų susimąstome apie natūralią žmogaus egzistencijos baigtį, prisimename išėjusius artimuosius. Tomis dienomis panašių klausimų kyla ir mūsų vaikams: kodėl pagerbiame mirusiųjų atminimą, ar su mirtimi viskas baigiasi, ar visi mes mirsime...
Tikriausiai nereikia stebėtis, kad tėvams, mokytojams neretai labai sunku su vaikais kalbėti apie mirtį - juk ši tema mūsų visuomenėje vis dar laikoma tabu. Suaugusieji vengia apie tai su atžalomis kalbėtis ir todėl, kad nežino, kaip vienokio ar kitokio amžiaus vaikai suvokia mirtį. Dažnai abejojama, ar apskritai tokia tema dera kalbėtis su vaikais.
Nesikalbėdami nepadėsime
Vaikai mirtį pradeda suvokti gerokai anksčiau, nei manome. Jie mato negyvus gyvūnus, mirties scenas per televiziją. Apie mirtį pasakojama pasakose, galiausiai vaikai mirtį žaidžia. Mirtis - kasdienio gyvenimo dalis, ir vaikai tai suvokia kognityviniu lygmeniu.
Daugelis mūsų linkę neužsiminti apie nuotaiką gadinančius dalykus. Stengiamės nuslėpti savo jausmus manydami, kad geriau apskritai nieko nekalbėti. Tačiau būtent dėl nutylėjimų dažnai kyla bendravimo sunkumų. O vaikai labai pastabūs. Jie nutylėjimus skaito iš mūsų veidų, stebi iškalbingus kūno judesius. Tad kai vengiame pokalbio apie tai, kas mums skaudu, vaikas nedrįsta užduoti klausimų ta tema. Taigi, norėdami nutylėti skausmingą temą ir taip apsaugoti savo atžalas, mes tik padidiname jų nerimastingumą, neleidžiame išsipasakoti, ką jie galvoja, ką jaučia.
Kita vertus, neišmintinga vaikus užversti informacija, kurios jie dar neįstengia suvokti ar nenori žinoti. Vaikai labai jautrūs, todėl reikia taktiškai, atsargiai ieškoti reikalingų žodžių, kad juos padrąsintume, palaikytume. Tai nelengva, todėl naudinga atsiminti:
- reikia ugdyti gebėjimą tuoj pat pajusti vaiko norą bendrauti, kai jis to siekia;
- išklausyti ir pasistengti suprasti vaikų baimes;
- kai esame iš tikrųjų susikrimtę, reikėtų vaikams sąžiningai paaiškinti priežastis;
- atsakinėti į klausimus paprasta kalba, suprantama atitinkamo amžiaus vaikui;
- stengtis pateikti paprastus trumpus atsakymus, atitinkančius vaiko klausimus, vengti daugžodžiavimo.
Mirties suvokimo stadijos
Tyrimai rodo, kad vaikai pereina kelias mirties suvokimo stadijas. Pavyzdžiui, ikimokyklinukai mirtį paprastai įsivaizduoja kaip laikiną procesą. Tokį suvokimą sustiprina animacinių filmų herojų nerealūs sugrįžimai į gyvenimą po to, kai jie žūva ar yra sunaikinami.
Nuo penkerių iki devynerių metų daugelis vaikų ima suvokti, kad mirtis yra pabaiga ir visos gyvos būtybės miršta, tačiau mirties dar nepriima asmeniškai, turi viltį, kad jiems nenutiks kaip kitiems, kad jie kaip nors išvengs. Šioje stadijoje vaikai gali mirtį įasmeninti, jiems ji gali asocijuotis su griaučiais, mirties angelu ir t. t. Kai kurie vaikai patiria košmarų, susijusių su šiais vaizdiniais.
Nuo devynerių ar dešimt metų iki paauglystės laikotarpio vaikai pradeda tiksliau suvokti, kad mirtis negrįžtama, kad visi kada nors mirs, taip pat ir jie. Kai kurie šiame amžiuje ima ugdytis filosofinį požiūrį į gyvenimą ir mirtį. Paaugliai dažnai yra susirūpinę gyvenimo prasmės paieškomis. Kai kurie į mirties baimę reaguoja... rizikuodami gyvybe. Taip jie stengiasi nugalėti baimes, įtvirtindami savo „kontrolę” mirties atžvilgiu.
Vaikai taip pat sielvartauja
Sielvartas - gilaus netekties išgyvenimo požymis. Šį procesą visi turime pereiti, kad galų gale atrastumėme ramybę, grįžtumėme į įprastą gyvenimą. Sielvartavimas - išgijimo po netekties proceso dalis. Vaikui atverdami savo dvasinį skausmą, neslėpdami širdgėlos ašarų, parodome, kad liūdėti ir verkti yra normalu. Skausmo išraiška nelaikytina silpnumo požymiu. Mūsų sūnūs ir dukterys gali leisti sau lieti ašaras, reikšti jausmus, kai to reikia, kai jaučia būtinybę.
Mums gali atrodyti, kad vaikas abejingas netekčiai, jeigu jis atrodo nelabai susikrimtęs. Kai kurie psichikos sveikatos tyrinėtojai įsitikinę, jog vaikai iki paauglystės amžiaus nėra tokie brandūs, kad giliai išgyventų netektį. Todėl, teigia specialistai, jie gali savo liūdesį išlieti po ilgesnio laiko, dažnai - visiškai nelauktai, regis, neadekvačiose situacijose. Kiti šeimos nariai gali skausmingai reaguoti, kad vaiko dvasios žaizdos atsiveria iš naujo. Tačiau vaikams reikia mūsų kantrumo, supratimo ir palaikymo, kad jų „sielvarto darbas” būtų baigtas.
