Iranas skelbia atsakęs į JAV sprendimą eliminuoti svarbų šios šalies generolą Qasemą Soleimani – į dvi karines bazes Irake paleista balistinių raketų salvė. Grėsmė, kad gali kilti karas, iškart padidėjo. Bet konflikto galima išvengti – viskas priklauso nuo JAV prezidento Donaldo Trumpo.
Iš esmės būtų galima sakyti, kad Iranas raketų apšaudymais parodė reikšmingai nevertinantis Trumpo perspėjimų, esą Teheranas turėtų susilaikyti nuo keršto už Soleimani nužudymą. Raketų ataka taip pat sutriuškino Trumpo ir jo sąjungininkų argumentus, kad Soleimani eliminavimas grąžino iniciatyvą JAV, jei kalbėtume apie atgrasymo politiką.
Juk nors Trumpas žadėjo sustabdyti karo galimybę, panašu, kad bepilotės skraidyklės smūgis Irano generolui gali kaip tik tapti konflikto pradžia. Ir vis dėlto, nors smūgiai raketomis tapo retos tiesioginės JAV ir Irano karinės akistatos išraiška, apšaudymai buvo labiau simboliniai – rodos, specialiai smogta naktį, o amerikiečiai greičiausiai buvo įspėti iš anksto.
Kitaip tariant, pagal dabartinę situaciją tarsi ir būtų galima teigti, kad abi pusės šioje krizėje pasidalino po pergalę ir galėtų atsitraukti – erdvės padėties deeskalacijai yra. Bet viskas priklausys nuo Trumpo. Jis nenori atrodyti silpnas, bet nenori ir naujo karo Vidurinių Rytų regione – kaip jis reaguos? Jo žinutė „Twitter“ gana nuosaiki, kaip ir oficialus pareiškimas trečiadienio rytą.
Jei nė viena pusė nesumirksės, Amerika gali atsidurti ant „karšto“ tiesioginio karo su senu priešininku Iranu slenksčio. Abi šalys seniai kovoja per tarpininkus, žaižaruoja retoriniai mūšiai. Tačiau JAV ir Iranas dar gali nutarti, kad garbę išsaugojo, ir atsitraukti, taip bent kažkiek sukontroliuodami situaciją. Kažkiek, nes įtampa išliktų. Iranas toliau stengtųsi išstumti JAV iš Vidurinių Rytų – tik jau ne tiesiogiai, o, vėlgi, per surogatus, o amerikiečiai tik padvigubintų politinį, ekonominį ir diplomatinį spaudimą Teheranui.
Vis dėlto tikro karo, ko gero, būtų galima išvengti – galiausiai abi pusės pabrėžtinai tikina, kad didelio konflikto nenori.
„Jei karas kiltų, jį būtų sukėlęs pats ir jo lyderystės stilius, susijęs su „Amerika pirmiausia“ tipo panieka tradicinei diplomatijai. <...> Konfliktas tiktų Trumpui ir jo ištuštėjusiai nacionalinio saugumo komandai, kurioje neliko nuosaikių jėgų, galinčių pristabdyti prezidentą“, – rašo analitikas Stephenas Collinsonas.
Kietoji linija, kurios Irano atžvilgiu laikosi Trumpas ir respublikonai, greičiausiai atsimuša į sieną – „maksimalus spaudimas“ Teherano nepalaužia.
Kita vertus, karas su Iranu, kuris vyktų apkaltos Trumpui fone, prezidentui tikriausiai tik padėtų laimėti rinkimus šių metų rudenį ir tęsti darbus Baltuosiuose rūmuose – nors Viduriniai Rytai turbūt degtų net labiau nei Irakas, kai JAV įsiveržė į šią šalį 2003 metais.
Anot Collinsono, Trumpas turi du pasirinkimus. Pirma, jis gali nutarti toliau eskaluoti situaciją, o šiuo atveju tai reikštų neproporcingą karinės galios panaudojimą. Pagal tokį scenarijų galima numanyti, kad JAV rinktųsi taikinius Irane, o ši šalis tada tiesiog negalėtų neatsakyti dar vienu kontrsmūgiu. Tiesa, daug kas priklausys, kaip JAV įvertins Irano raketų smūgius į Ain al Asado ir Erbilio karines bazes. Trumpas gali nuspręsti, kad Iranas tiesiog turėjo kažką padaryti siekdamas įtikti visuomenę, ir įvertinti, jog Teheranas pasistengė niekaip nepakenkti JAV kariams.
„Bet Trumpas niekada neatsuka kito skruosto. Jo mantra – jei tave puola, iškart atsakyk dar smarkiau – tokia filosofija, regis, buvo paremtas ir sprendimas nužudyti Irano generolą Soleimani, nustebinęs ir pačios prezidento administracijos narius. Kita vertus, yra ir Trumpo instinktai. Jis jau kelias dešimtis metų kartoja, kad amerikiečių karių tiesiog neturėtų būti ten, kur jiems kyla pavojus; kad užjūrio karinės misijos tėra pinigų švaistymas – ypač Viduriniuose Rytuose.
„Nenorime ten būti amžinai, norime turėti galimybę išvykti. Jei atvirai, aš išvis nenorėjau ten būti“, – yra prisipažinęs Trumpas. Gana svarbu tai, kad JAV ankstų trečiadienio rytą Irako laiku dar gyveno darbingu antradienio pavakarės ritmu ir tikrai galėjo nutarti iškart reaguoti į iraniečių apšaudymus.
Kaip pabrėžė vienas Trumpo administracijos pareigūnas: „Dabar – susilaikymo ir kantrybės laikas.“
