Visuomenė labai teisingai pastebėjo, kad „gynyba nuo hibridinės agresijos“ ir „reintegracija“ toli gražu nėra vienas ir tas pats. Ekspertai iš karto puolė diskutuoti apie tai, ką iš tikrųjų turėjo galvoje prezidentas ir Nacionalinio saugumo ir gynybos tarybos sekretorius. Kai kurių nuomone, kalba eina apie du tarpusavyje konkuruojančius dokumentus. Situaciją galutinai supainiojo vidaus reikalų ministras Arsenas Avakovas, pareiškęs, kad Turčinovas nori „įforminti“ situaciją, karą pavadindamas karu.
Tačiau ką jie visi iš tikrųjų turi galvoje?
Turčinovas pabrėžė, kad būtina ne tik pripažinti atskirus Luhansko ir Donecko sričių rajonus okupuotais Rusijos Federacijos, bet ir įstatyminiame lygmenyje kruopščiai apibrėžti juos išvaduoti siekiančios valstybinės politikos pagrindus. Pasak jo, kad būtų galima tai padaryti, reikia suformuoti naują efektyvią Ukrainos gynimo nuo agresoriaus strategiją.
Įstatymo projektas suteiks galimybę išnaudoti visus jėgos vienetus, valdomus iš vieno bendro operatyvinio štabo. Apie tai pranešė Aukščiausios Rados pirmininkas Andrejus Parubijus televizijos TCTV laidos „Žodžio laisvės“ eteryje. Pasak jo, pagrindinė įstatymo projekto idėja yra sukurti įstatyminę bazę, kuri leistų pilnai išnaudoti visus jėgos vienetus be demokratinių procedūrų apribojimų. Kitais žodžiais tariant, Ukraina galės įvesti karinę padėtį, neprarasdama teisės ir galimybių rengti rinkimus. Dabartiniai įstatymai visiškai draudžia bet kokį demokratinį valios reiškimą nuo to momento, kai šalyje, ar atskiruose jos regionuose yra įvedama karinė padėtis. Tačiau svarbiausia yra tai, kad šiuo įstatymo projektu, šalies teritorijos, kurios šiandien yra nepavaldžios Ukrainos vyriausybei, yra pavadinamos okupuotomis. Būtent tai ir kelia nuožmiausius ginčus Ukrainos visuomenėje.
Diskusijos dėl to, kad Ukrainai nepavaldžias teritorijas būtina pripažinti ir paskelbti okupuotomis, vyksta jau seniai. Šios idėjos priešininkai sako, kad tokio statuso pripažinimas apribos okupuotose teritorijose likusių Ukrainos piliečių teises. Yra baiminamasi, kad toks žingsnis gali būti palaikytas savanorišku Ukrainos pasitraukimu iš Minsko susitarimo. Rusijos Federacijos spaudos sekretoriaus Dmitrijaus Peskovo išsakyta Kremliaus reakcija skamba mažų mažiausiai įžūliai. „Toji Donbaso dalis nėra okupuota Rusijos. Tai Ukrainos vidinis konfliktas. Aš vadinu daiktus tikraisiais vardais – tai pilietinis karas, kurį nutraukti gali tik pati Ukraina, tik Kijevas, imdamasis vykdyti Minsko susitarimu nustatytus reikalavimus“, – kalbėjo Peskovas. Iš tokių pareiškimų nesunku suprasti, kad Rusija bandys pasinaudoti bet kokiais teisinio režimo pokyčiais Donbase, kad apkaltintų Ukrainą vienpusiškai nutraukus Minsko susitarimą.
Jei karinės operacijos pavadinimo pakeitimą lydi tokia milžiniška rizika, tai ar verta vis tiek siekti formuluočių tikslumo? Akivaizdu, kad verta. „Okupacija“ – tai tarptautinės teisės terminas, kuris nusako faktinę egzistuojančią padėtį. Ukraina šiai dienai turi teritorijų, kuriose valstybė ir vyriausybė yra nepajėgi vykdyti savo funkcijų ir garantuoti savo piliečių teises ir laisves, tad tinkamai įvardijusi šios situacijos priežastis, Ukraina galės atkreipti pasaulio dėmesį į tai, kas vyksta.
Birželio 18 dieną Donbase buvo sulaikyti eilinį kartą „pasiklydę“ rusų kareiviai. Apie tai pranešė ATO vadovo pavaduotojas, generolas majoras Aleksandras Razmaninas. „Paskutinis sulaikymas buvo vakar. Sankt Peterburgo medicinos akademijos absolventai, atšventę medikų dieną, supainiojo kryptis ir atsidūrė mūsų teritorijoje“, – sakė jis. Pasak Razmanino, Rusijos kariai ATO zonoje yra sulaikomi pakankamai dažnai. „Reguliariai tenka juos sulaikyti. Negaliu sakyti, kad kasdien – tai būtų netiesa. Tačiau pakankamai dažnai“, – sakė jis.
Kitą pranešimą paskelbė Gynybos ministerijos pirmininkas ATO klausimais Aleksandras Motuzianikas. „Kaip praneša Gynybos ministerijos centrinė žvalgybos valdyba, į okupuotas teritorijas – kalba eina apie Debalcevą ir Gorlovką – atvyko rusų karių grupė numeruotais automobiliais, kurių valstybiniai numeriai yra registruoti Rusijos Federacijos Penzos srityje, – sakė Motuzianikas. – Ten pagrinde dislokuojami du kariniai daliniai: Rusijos Federacijos Gynybos ministerijos mokomasis centras, ruošiantis artilerininkus bei 594-asis rusų Nacionalinės gvardijos pulkas, kuris yra taip vadinamos NKVD ( Sovietų Rusijos ir Sovietų Sąjungos valstybinės institucijos, represinės žinybos) įpėdinis, vykdantis specifines baudžiamąsias-represines funkcijas.“
Priminsiu, kad Debalcevas, pagal Minsko susitarimą, kurio laikymasis taip rūpi Dmitrijui Peskovui, patenka į Ukrainos atsakomybės ir kontrolės zoną.
Mus nuolat pasiekia naujienos apie mūšius, žuvusiuosius, diversantus ir Ukrainos teritorijoje sulaikytus kareivius su rusiškais pasais. Ar galima ir toliau užmerkti akis į Rusijos vaidmenį visame, kas vyksta? Svarbiausia yra tai, kad į ukrainiečių gyvenimus nuolat įsiveržia pranešimai apie dingusius ar žuvusius taikius civilius šalies gyventojus. Oficiali statistika – 10 tūkstančių žuvusiųjų – nė iš tolo neatspindi realybės. Reikalas tas, kad mes nežinome, kiek okupuotose teritorijose iš tiesų nukentėjo žmonių. Ten yra „ministerijos“ ir „KGB“. Tačiau ten nėra teismų, nėra advokatų. Tose teritorijose žmonės yra sulaikomi, tardomi, teisiami, netenka laisvės, gal net gyvybės. Ir visa tai daroma be jokių teisėsaugos – tebūnie ir okupacinės – organų. Jei tenai būtų advokatai, mes galėtumėme bent jau žinoti apie kokį nukentėjusiųjų skaičių eina kalba. Verta prisiminti, kad net sovietmečio teismai neturėjo tiek įžūlumo, kad atsisakytų advokatų kaip reiškinio.
Paimkime bet kokį pavyzdį. Štai kad ir ukrainiečių žurnalisto Stanislavo Vasino likimas. Jis nenorėjo palikti savo gimtojo miesto, stengėsi fiksuoti okupacijos kasdienybę, reguliariai perduodavo nuotraukas ir tekstus Ukrainos žiniasklaidai. Nuo birželio 2 dienos niekas iš jo nieko nebegirdėjo. Susirūpinę artimieji nuėjo į jo namus ir pamatė, kad visi daiktai yra išmėtyti, o darbinis nešiojamasis kompiuteris pradingęs. Tokių atvejų yra šimtai. Tūkstančiai. Mes iki šiol nežinome, kiek žmonių tenai „nuteista“, neteko laisvės, o gal ir gyvybės.
Noriu priminti apie nuosprendžius ukrainiečių kariams, kuriuos pasirašė rusų diversantas Girkinas-Strelkovas, paremtus „1941 m. karinio laikotarpio įstatymais“. Kas šiandien vyksta okupuotose teritorijose ir pagal kokius žmogėdriškus įstatymus ukrainiečiai yra pastatomi prie sienelės sušaudymui, mes galime tik spėlioti.
Būtent Rusijos valstybei, kuriai pavaldžios yra nusikalstamų pseudorespublikų „administracijos“, tenka tiesioginė atsakomybė už be žinios pradingusius žmones. Beprasmiška kalbėti apie tai, kad Donecko ir Luhansko „liaudies respublikose“ yra pažeidinėjamos žmonių teisės. Ukrainos piliečiai okupuotose teritorijose teisių neturi. Nes ten nėra nieko, kas bent iš tolo primintų teisėsaugos sistemą.
Rusijos federacija, neigianti savo dalyvavimą kare Donbase vienose oficialiose plotmėse, nesivaržo atvirai svaidytis grasinimais Ukrainos adresu kitose. Visi prisimename Vladimiro Putino žodžius: „Mūsų karių ten nėra“.
Valstybės Dūmos deputatas Jevgenijus Fedorovas pareiškė, kad Rusijos Federacijos tikslas – užimti visas buvusios Sovietų Sąjungos valstybes ir atkurti „didžiosios Rusijos“ teritoriją su 1945 metų sienomis. Rusijos agresiją prieš Ukrainą Fedorovas pavadino „istorine technologija“, pabrėždamas, kad karui Sirijoje rusus mobilizuoti sunku, o štai prieš buvusias SSRS šalis – visada prašom. „Visos Sovietų Sąjungos teritorija pagal tarptautinę teisę yra mūsų Tėvynės, mūsų nacijos teritorija. Mums būtina sugrįžti prie mūsų tikrųjų valstybinių sienų. Ir mums teks tai padaryti“, – kalbėjo deputatas.
Jevgenijus Fedorovas yra Valstybės Dūmos biudžeto ir mokesčių komiteto narys bei „Vieningos Rusijos“ centrinės politinės tarybos narys. Ar jo poziciją galima laikyti oficialia Rusijos pozicija? Be jokios abejonės. Rusija jau suleido dantis į Ukrainą, kuriai dar ilgai teks likti šioje bjaurioje trintyje su grobuoniška valstybe. Iki pat Putino režimo puolimo. Alternatyva – prarastas valstybingumas ir milijonai aukų.
Aleksandro Turčinovo pasiūlymas yra absoliučiai racionalus. Jis aiškiai leidžia suprasti, kad ukrainiečiai kausis tiek, kiek bus reikalinga. Metus, dešimtmečius. O paraleliai rengs rinkimus, vystys šalį, vykdys reformas. ATO transformacija į karinės padėties režimą pagal Izraelio pavyzdį – tokia yra oficiali Ukrainos pozicija. Ukraina yra pasiryžusi išgyventi ir laimėti karą su imperija. O paraleliai vystytis, likti ištikima demokratiniams principams ir tautos pasirinktai civilizuotai krypčiai į Vakarus.
Tačiau tam, kad būtų galima apsaugoti žmones Donbase ir Kryme, nepakanka vien įstatymiškai pakeisti režimą. Nepakanka tik pasitvirtinti karinę strategiją, kuri yra gynybinė, o ne puolamoji. Būtina sustiprinti spaudimą Vladimirui Putinui. Jis privalo atsakyti už tai, ko pridirbo Donbase ir Kryme.
Larisa Vološina,
Kijevas, Ukraina
