Sesers vestuvių naktį Zuberah bėgo, kad išsigelbėtų. Tą naktį namai buvo pilni svečių ir jos tėvai nesurakino jos kojų. Vos tik tėvai prarado budrumą, ji pabėgo į miestą ir susirado advokatą. Zuberah jam pasakė, jog po to, kai pabėgo nuo smurtaujančio sutuoktinio, jos tėvai ją laikė namuose ir bandė priversti dar kartą ištekėti. Ji baiminosi, kad jei atsisakys tą padaryti, bus nužudyta.
Zuberah yra viena iš 14 moterų, kurios gyveno Dastako moterų prieglaudoje Pakistane. Čia gyvenančios moterys teigia, kad jų šeimos jas medžioja. Jos visos baiminasi, kad taps epidemijos, kuri praėjusiais metais nusinešė daugiau nei 1000 gyvybių, aukomis. Šie įvykiai vadinami „garbės žudymais“.
Pakistano vyriausybė pagaliau priėmė įstatymą, kuris turėtų nutraukti nuo senų laikų praktikuotas bausmes. Anksčiau, žudikai galėjo pasinaudoti spraga įstatymuose ir išvengti bausmės paprašydami šeimų atleidimo ar atsilygindami pinigais, tačiau dabar, visi žudikai 25 metus turės praleisti kalėjime.
Atleidau sūnaus žudikams
Azmat Bibi atleido savo kaimynams po to, kai jie nužudė jos 22-etį sūnų Ghulamą Abbasą. Policijos įrašuose teigiama, jog kaimynai apkaltino jaunuolį santykiais su jų paaugle dukra Kiran.
Jie nušovė Ghulamą motinos ir brolio akyse, o po to nužudė ir savo dukterį. Azmat teigia, kad nepriėmė kruvinų pinigų, tačiau nusprendė atleisti sūnaus žudikams po to, kai dvejus metus praleido ieškodama teisybės Pakistano teismuose.
Ji tiki, kad Dievas, o ne teisėsauga, įvykdys teisingumą. Visi trys žmogžudystes įvykdę vyrai, tarp kurių buvo Kiran tėvas ir brolis, buvo paleisti į laisvę, kai jiems buvo suteiktas atleidimas.
Atbaidymo priemonė?
Žmogaus teisių aktyvistai tokį Pakistano vyriausybės poelgį laiko daug žadančiu, tačiau tiki, kad tam, kad „garbės žudymai“ būtų nutraukti, prireiks dar daug darbo.
Saba Sheikh yra Dastako moterų prieglaudos vadovė, ji tikisi, kad naujas įstatymas veiks kaip atbaidymo priemonė šeimoms, kurios svarsto apie dukterų nužudymą. Ji jaudinasi, kad žudikams vis tiek įmanoma išvengti bausmės, kadangi įstatymų spraga apima tik žmogžudystes įvykdytas dėl garbės. Atleidimas vis dar gali būti suteiktas kitais atvejais.
Sheihk taip pat mano, kad reformos turi būti vykdomos kartu su veiksmais, kurie užtikrintų įsisenėjusios patriarchalinės Pakistano kultūros bei netinkamai suprantamo Islamo pokyčius.
„Tai nėra tai, ką skelbia religija, tai nėra tai, ką leidžia konstitucija,“ – teigia Saba Sheikh.
Nėra kur eiti
Per 26 metus Dastako prieglaudoje apsilankė beveik 7500 moterų. Čia joms suteikiami profesiniai apmokymai, patarimai, vaikų priežiūros paslaugos bei užtikrinamas saugumas. Lauke tvarką prižiūri ginkluoti sargybiniai. Šeimos nariai skatinami lankytis, kad palaikytų moteris arba galėtų išspręsti konfliktus, dėl kurių moterims ir teko pabėgti.
Patarėja Taslim Hasan dirba individualiai su kiekviena moterimi. Ji stengiasi joms įkvėpti pasitikėjimo savimi.
„Turi būti pati sau šeimininkė. Turi pati sugebėti viską atlikti. Tai yra vienintelis būdas išgyventi,“ – sakė Hasan.
Tokia žinutė yra siunčiama kiekvienai moteriai, tačiau ji ne visada suveikia. 75 procentai moterų, sugrįžta pas savo šeimas, tačiau kai kurios iš jų palikusios prieglaudą būna nužudytos. Norinčioms pradėti gyventi iš naujo, Dastake bandoma surasti darbus, tačiau šalyje, kuri nėra pratusi prie vienišų dirbančių moterų, tai yra tikras iššūkis.
Mano dukros tekės sava valia
25 metų Zeba nukentėjo nuo smurto artimoje aplinkoje. Ji teigia, kad vienišai moteriai Pakistane išgyventi neįmanoma.
Už savo vyro ji ištekėjo iš meilės, dėl to, nuo jos nusigręžė šeima. Kai vyras pradėjo smurtauti, ji neturėjo kur dėtis. Skyrybos ir gėda Pakistane yra labai susiję.
„Įmanoma išgyventi tik tada, kai turi ką nors šalia,“ – teigia Zeba, į Dastaką pasprukusi su savo kūdikiu, o vyrui palikusi dvi savo dukras. Ji viliasi, jog užaugusios dukros neatsidurs tokioje pat padėtyje kaip ji.
„Kai mano dukros taps moterimis, leisiu joms pačioms daryti sprendimus. Jos galės ištekėti sava valia,“ – kalbėjo Zeba.
