Jei pastaruoju metu jūsų dėmesį labiau buvo prikaustęs futbolas, pasiruošimas ilgajam savaitgaliui ar jubiliejinė Pasaulio lietuvių dainų šventė, visai nenuostabu, kad galėjote nepastebėti neoficialaus kovos dėl mero posto starto, prasidėjusio praėjusią savaitę.
Taip, tada, kai Kuko apygardos tarybos prezidentė Toni Preckwinkle trumpai kalbėjosi su žurnalistais Miesto klube. Ji atsisakė patvirtinti, kad tikrai nedalyvaus mero rinkimuose ir nesieks iš jo posto išstumti dabartinio mero Rahmo Emanuelio. Žinant, kokia atsargi yra Preckwinkle, tokia jos pozicija iš tiesų reiškia: tas vyrukas man nepatinka - kas nors turi mesti jam iššūkį!
Vėliau Čikagos mokytojų sąjungos prezidentė Karen Lewis sakė interviu Sun-Times, kad ji „rimtai galvoja apie pretendavimą užimti Emanuelio vietą“, nes panašu, kad jis jai irgi nelabai prie širdies.
Kaip ji pati pasakė: „Meras man jau gerokai įgriso“.
Daugelis politikų, aktyvistų, žurnalistų ir apklausų rengėjų pritaria nuomonei, kad Rahmą Emanuelį įmanoma nugalėti, tačiau niekas kol kas nenori to per garsiai pasakyti, nes kol kas jis yra labiausiai tikėtinas vasario mėnesio rinkimų nugalėtojas. Už jį būtų galima statyti lažybose. Jis turi vardą, pinigų, ryšių, įrodytą gebėjimą būti išrinktu, o svarbiausia - nėra jokių abejonių, kad jis mero rinkimuose dalyvaus. Ko negalima pasakyti apie nieką kitą.
Tačiau vos per kelis mėnesius daug kas gali pasikeisti. Štai kokios galėtų būti kovos dėl posto ir kaip rinkiminę atmosferą pakeistų kiekvienas iš kandidatų.
Toni prieš Rahmą
Iki jos kalbos praėjusią savaitę perpildytame Miesto klube buvo jaučiama kylanti įtampa dėl to, ar kas nors paaiškės dėl jos galimos kandidatūros šioje kovoje. Daugumai teko nusivilti - Preckwinkle kalboje niekuo nebuvo užsiminta apie jos galimą politinę ateitį.
Preckwinkle primygtinai kartojo: „Aš kandidatuosiu į savo jau užimamas pareigas“. Tačiau ji atsisakė patvirtinti, kad tikrai nesudarys konkurencijos Emanueliui po to, kai bus lapkritį perrinkta. Tiesą sakant, vienas žurnalistas netgi pasiūlė jai, kad jei ji pirmiausia laukia perrinkimo, tai tegu taip ir pasako, į ką ji atšovė: „Ačiū už patarimą“. Kas sakė, kad ji neturi humoro jausmo?
Preckwinkle yra grėsmingiausia ir pavojingiausia potenciali Emanuelio oponentė. Meras yra nepopuliarus juodaodžių ir lotynoamerikiečių gyvenamosiose vietose, kurias paveikė mokyklų uždarymai, miesto biudžeto apkarpymai ir nepataisomai aukštas nusikalstamumo lygis. Afroamerikietė Preckwinkle šiuose rajonuose yra populiari, tačiau, kad būtų išrinka į savo dabartines pareigas apygardoje 2010 m., ji taip pat surinko ir tūkstančius baltaodžių balsų, kuriems patinka jos griežtas stilius ir mokesčių sumažinimas. Taip pat nereikia pamiršti to, kad ji yra gabi valdininkė, gebanti pastumti į šoną priešus ar suformuoti sąjungas su senais gerais politikais.
Kaip ir bet kas kitas, ji turės mažiau pinigų nei Emanuelis, kuris jau dabar yra surinkęs daugiau nei $7 milijonus. Tačiau ji turi daug draugų miesto taryboje ir skirtingų apylinkių organizacijose visame mieste.
Ar ji gali laimėti? Jei nepretenduos, tai ne. „Mano apylinkėje ji Rahmą sutriuškintų“, - sako vienas miesto tarybos narys iš turtingos ir baltaodžių apgyvendintos miesto dalies, kuri turėtų būti Emanuelio pusėje.
Karen prieš Rahmą
Yra nemaža tikimybė, kad Lewis pasisakymas Sun-Times tėra bandymas paraginti Preckwinkle. Tačiau jei pati Lewis pretenduos, tai bus nuostabus žaidimas atviromis kortomis tarp dviejų galingų asmenybių, kurios atvirai viena kitos nemėgsta - vien nuo tos minties kiekvienam žurnalistui turi užimti kvapą.
Ar Lewis galėtų tai padaryti? Jei niekada niekur neišeini iš baltaodžių dominuojamos šiaurinės ežero pakrantės, sunku kažką ir numatyti. Jos drastiškas stilius greičiausiai patiks vienam kitam keistuoliui, tačiau dauguma šiaurinės dalies liberalų į ją žiūri atsargiai. Jie jums patvirtintų, kad ji yra per daug neprognozuojama. Arba per agresyvi. Arba, kad jie nieko neturi prieš mokytojus, bet negi negalime visi tiesiog gyventi draugiškai?
Tai praktiškai tas pats, ką šiaurės pakrantės liberalai kalbėjo apie kitą drąsiai savo nuomonę reiškiantį juodaodį kandidatą - Haroldą Washingtoną. Štai dėl ko šioje vietoje dera prisiminti, kad didžioji Čikagos dalis yra už šiaurinės pakrantės ribų.
Lewis gali laimėti, jei ji seks Washingtono pramintu taku ir patikrintu pergalės receptu: beveik visi juodaodžiai rinkėjai, pusė lotynoamerikiečių ir 20 proc. išsigandusių ir nervingų baltaodžių.
Jei ji vis dėlto nuspręs kandidatuoti, nenustebsime pamatę, kaip ja apsups mokytojai ir rabinai. Nepamirškite, Karen Lewis yra pusiau žydė. Tiesą sakant, hebrajiškai ji, ko gero, kalba geriau nei Rahmas. Debatai galės vykti jidiš, kad būtų paprasčiau.
Bobas prieš Rahmą
Antrosios apylinkės miesto tarybos narys Robertas Fioretti yra vienas iš tų gerų miesto tarybos veikėjų: klestintis advokatas, tapęs tarybos progresyvistu, kuriam teko kraustytis kairiau, kai mero pakalikai perbraižė atstovavimo žemėlapį ir jo namai nebepateko į jo apylinkę. Na, bet kaip sako sena patarlė, jie bent jau nesmeigė jam peiliu į nugarą - smūgis buvo tiesiai į krūtinę.
Fiorettis vis dar svarsto, ar jam pretenduoti į miesto tarybos narius, ar nusispjauti ir bandyti užimti svarbiąsias pareigas. 2010 metais jis buvo surinkęs 40 tūkst. parašų, kad galėtų bandyti išstumti iš posto merą Richardą M. Daley. Tąkart jam tai padaryti sutrukdė vėžys, kurį jis galiausiai irgi nugalėjo.
Jis jau ketvirtus metus vykdo tai, ką vadina „išklausymo gastrolėmis“, sekmadienio rytais traukdamas į bažnyčias toli už savo paties apylinkės ribų. O tai, kad jis yra baltaodis, atstovaujantis juodaodžių dominuojamą apylinkę, nors ir nedideliu mastu, bet parodo, kad jis gali pritraukti plačią rinkėjų bazę.
Pačiam Fioretti palankiausia būtų, jei Preckwinkle ir Lewis kovoje nedalyvautų, o jis liktų vieninteliu išrinktu politiku, oponuojančiu Emanueliui. Tada jis galėtų pasikliauti antiramiškomis nuotaikomis - panašiai, kaip sistemą 1979 m. nugalėjo Jane Byrne. Aišku, Fioretti nenorėtų, kad jūs prisimintumėte, kaip tada vos užėmusi pareigas Byrne perėjo sistemos pusėn.
Karen prieš Toni prieš Bobą prieš Rahmą
Dabar pats laikas prisiminti, kad Čikagos rinkimų sistema turi antrąjį rinkimų ratą. Tai reiškia, kad jei nei vienas kandidatas nesurinks daugiau nei 50 proc. rinkėjų balsų vasario rinkimuose, du daugiausiai balsų surinkę kandidatai dalyvaus antrajame rinkimų rate ir dėl pergalės varžysis jau balandžio rinkimuose. Kitaip tariant, visiškai įmanoma, kad atsitiktinumo dėka (ar ego pastūmėti) visi nuspręstų kandidatuoti vienu metu. Tada atsiveria tiek daug galimybių, kad visų nė nesužiūrėsi ir nesuskaičiuosi!
Įsivaizduokite tokius netikėtus scenarijus (kurie demokratijoje neturėtų būti tokie jau netikėti): kas, jeigu Preckwinkle su Fioretti pagalba privers Emanuelį kampaniją telkti šiaurinėje dalyje? Kas, jei vienos (o gal ir dviejų) stiprių afroamerikiečių kandidačių dalyvavimas rinkimuose įkvėps istorinį rezultatą pietinėje dalyje? Kas, jei merui Emanueliui teks nemenkai paplušėti, kad neliktų trečiojoje vietoje ir ką jis padarytų, kad taip nenutiktų?
Kiti kandidatai
Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad yra dar trys kandidatai, kurie oficialiai sakėsi dalyvausiantys šiuose rinkimuose: buvęs miesto tarybos narys Robertas Shaw, vakarinės dalies bendruomenės aktyvistė Amara Enyia ir vakarinės dalies policininkas Frederickas Collinsas. Nei Enyia, nei Collinsas niekada nebuvo išrinkti į jokį valdžios postą.
Jei Lewis, Preckwinkle ir Fioretti nekandidatuos, tai mes būsime sugrąžinti į vėlyvuosius Daley režimo metus. Kaip tik tada niekam nežinomi asmenys be skatiko kišenėje Williamas „Dockas“ Wallsas ir pastorius Paulas Jakesas rengė savižudiškas kampanijas prieš galingą poste esantį politiką.
Gerai žinome, kaip baigėsi tie rinkimai. Štai jau 25 metai praėjo nuo to laiko, kai poste esančiam merui grėsė galimybė, jog bus sutriuškintas.
Bet kokiu atveju, klausimas yra toks: ar Daley, ar Emanuelis, ar bet kas kitas po jų valdytų kitaip, jei perrinkimas nebūtų savaime suprantamas dalykas.
Kol kas atsakyti negalime. Gal kada sulaukime to laiko, kai tai paaiškės.
