Daugiau nei dvejus metus Ilinojus sparčiai ritosi į bedugnę, kol gubernatorius Bruce’as Rauneris ir įstatymų leidėjai kovojo dėl valstijos biudžeto. Dabar, pirmą kartą nuo atėjimo į postą 2015-aisiais, gubernatorius Rauneris parašu patvirtino valstijos biudžetą – tai reiškia, kad dabar Ilinojus į bedugnę risis kur kas lėčiau.

Antradienis gubernatoriui tapo akistatos su realybe diena. Jis pagaliau nustūmė į šalį savo reikalaujamas „esmines reformas“ ir patvirtino biudžetą, kuris daugiau mažiau leis valstijai apmokėti savas sąskaitas. Jis suteikia šiek tiek padoresnį finansavimą esminiams dalykams, pavyzdžiui, universitetams, mokykloms, socialinėms paslaugoms vaikams.  

Nežinia, ar gubernatorius suvokia, kiek žalos valstijai padarė ši precedento neturinti valdžios kova, kurios įkaitu tapo valstijos biudžetas (reitingų indeksavimo kompanijoms visas šis reikalas dar ir kaip nepatiko), o tuo pačiu ir valstijos švietimas bei socialinės paslaugos. Tačiau rinkimai artėja, ir reikia kažko imtis – tad jis patvirtino biudžetą.

Na ir puiku. Jau geriau biudžetas, kuris neišsprendžia visų valstijos problemų nei išvis jokio biudžeto. O dabar prasideda tikrasis darbas – sugrąžinti Ilinojų į vėžes.

Neapmokėtos praterminuotos valstijos sąskaitos siekia $6.6 milijardo, o patvirtintasis biudžetas šios problemos praktiškai nesprendžia. Nepamirškime ir gigantiško įsiskolinimo pensijų fondams – daugiau nei $130 milijardų – kuris ir toliau sėkmingai auga. Jei nebus imtasi nieko realaus ir esminio, netrukus trečdalis metinių valstijos pajamų keliaus padengti tokias fiksuotas išlaidas kaip senų sąskaitų palūkanos ir pensijų fondų įmokos.

Tačiau Rauneris visa dar bėga nuo šios realybės. Vos tik patvirtino 2019 fiskalinių metų biudžetą, kuris smarkiai remiasi $5 milijardais papildomų pajamų iš praėjusiais metais patvirtinto pajamų mokesčio pakėlimo, gubernatorius iš karto pažadėjo šiuos mokesčiu sumažinti.

Respublikonui pažadas apkarpyti mokesčius, kad ir kokia reali fiskalinė situacija bebūtų, visada yra garantuotas būdas nudžiuginti savo šalininkus. Tačiau sunku įsivaizduoti, kaip tai pasiteisintų realiame gyvenime. Gerais norais Ilinojaus skolų neištrinsi. Net ir geri politikai gali priimti prastus politinius sprendimus.

Štai, pavyzdžiui, demokratas kandidatas į gubernatoriaus postą J.B. Pritzkeris siūlo (dalinį) šios problemos sprendimą: persvarstyti ir pakoreguoti valstijos konstituciją, kad būtų galima įvesti progresinį pajamų mokestį. Tai leistų Ilinojui gauti papildomų pajamų, kurių valstijai verkiant reikia, didesne norma apmokestinant tuos, kurie labiausiai gali sau tą leisti.

Tarp kitų dalinių ilgalaikių Ilinojaus finansinių problemų sprendimų yra valstybinio aparato išlaidų mažinimas, įvedant konstitucinę pataisą, leidžiančią Ilinojui ateityje mažinti viešojo sektoriaus pensijų išmokas, apmokestinti didesnes pajamas gaunančių asmenų pajamas pensijiniu laikotarpiu ir taikyti pardavimo mokesčius ne tik prekėms, bet ir paslaugoms.

Naujajame $38.5 milijardo siekiančiame valstijos biudžete yra ir kitų akivaizdžių trūkumų ir silpnųjų vietų. Jame numatoma, kad viešojo sektoriaus pensijų išpirkimo programa sutaupys $445 milijonus, tačiau tokios prognozės yra nepagrįstos, o programa niekaip neišbandyta. Galbūt pakankamas kiekis buvusių valstijos viešojo sektoriaus darbuotojų sutiks iš karto gauti vieną didesnę sumą vietoj kas mėnesį mokamų išmokų, kad valstija galėtų sutaupyti, o gal ir ne.

Biudžete taip pat numatomos $300 milijonų pajamos iš jau senokai mirties taške įstrigusio Thompson centro Loop pardavimo. Gal pavyks šį pastatą parduoti laiku bei už planuojamą sumą, o gal ir ne.

Kova dėl gubernatoriaus posto vis labiau kaista ir tampa vis aršesnė. Kai toje kovoje grumiasi du turčiai, mums nelieka laiko nė atsikvėpti tarp TV ekranus bombarduojančių brangių politinių reklamų.

Tačiau geriausias dalykas, kurį dėl savo valstijos gali padaryti Rauneris ir Pritzkeris, tai būti atviri ir sąžiningi – dėl mokesčių, dėl būtinybės suvaldyti besipučiančius viešojo sektoriaus pensijų fondus bei apie skausmą ir pasiaukojimą, kuris yra neišvengiamas, jei norime, kad Ilinojus pagaliau sugrįžtų į normalias vėžes.

Baikime švaistytis skambiais lozungais ir imkime vadinti daiktus tikraisiais vardais.