Apartheidas (afrikanso k. „apartheid“ – atskiras gyvenimas) – Pietų Afrikos Respublikoje (PAR) 1948-1990 m. vykdyta rasinės segregacijos politika.
1487 m. Bartolomėjui Diazui atradus Gerosios Vilties kyšulį, olandų kolonistai, vadinami būrais, ėmė kurtis retai gyvenamose aplinkinėse teritorijose, dabartinės PAR pietvakarinėje dalyje. XIX a. pradžioje išsiplėtus Anglijos galybei, ji ėmė pretenduoti į strategiškai svarbų Gerosios Vilties kyšulį ir įkūrė ten Kapo koloniją. Būrai, nepatenkinti jiems primesta valdžia, sukilo į „didįjį žygį“ ir ėmė migruoti į žemyno gilumą, t. y. į juodaodžių gyvenamas vietoves.
Tiek būrų, tiek anglų santykiai su juodaodžiais iki „didžiojo žygio“ buvo menki, nes pastarieji prie Gerosios Vilties kyšulio negyveno. Būrams atsikrausčius į juodaodžių gyvenamas žemes prasidėjo konfliktai, ypač su zulais, nors dėl įsikūrimo kai kuriose teritorijose ir buvo sudaryti susitarimai.
Anglų santykiai su zulais buvo dar įtemptesni. Zulai, nors ir neturėdami jokių modernių ginklų, neretai sugebėdavo laimėti susirėmimus prieš europiečius dėl savo gausumo. Vis dėlto, atsiradus kulkosvaidžiams anglams tapo lengviau įveikti didžiules zulų armijas. Po 1879 m. Anglų-zulų karo zulai prarado savo nepriklausomą statusą.
Anglai visą pietų Afriką laikė savo teritorija ir bandė tai įtvirtinti. Taip prasidėjo Pirmasis būrų karas, kuris baigėsi būrų pergale, nors būrų kolonijas anglai ir toliau laikė savo įtakos zona. Būrų žemėse atradus aukso, į jas ėmė plūsti anglai iš gretimų kolonijų, kas galiausiai lėmė antrąjį būrų karą, įvykusį XX a. pradžioje. Jis neretai vadinamas pirmuoju moderniu karu. Būrai, nepaisant aktyvaus pasipriešinimo, karą pralaimėjo ir jų teritorijos tapo Anglijos kolonijomis.
Anglai sujungė visas pietų Afrikos teritorijas į vieną koloniją – Pietų Afrikos Sąjungą. Ėmė dominuoti anglų kalba, į šalį ėmė vykti anglų kolonistai, taip pat imti vežti darbininkai iš kitų Anglijos kolonijų, ypač Indijos ir Malajos. Vietiniai juodaodžiai pradėti priiminėti į įvairius darbus, ypač kasyklose.
Ilgainiui konfliktas tarp anglų ir būrų transformavosi į rasinį konfliktą tarp juodaodžių ir baltųjų. Po 1948 m. rinkimų Nacionalinė partija pradėjo įgyvendinti apartheido politiką.
Šios sistemos esmė buvo ta, kad kiekviena rasė (oficialiai buvo keturios: spalvotieji (daugiausia mulatai), baltieji (būrai, anglai), juodieji (zulai, kosai, kitos tautos) ir azijiečiai (indai, malajai)) turėjo tik jai skirtas vietas: mokyklas, restoranus, paplūdimius, viešbučius; ištisi miestai būdavo paskirti tik tai ar kitai rasei, o didmiesčiuose – rajonai. Net ir parlamentas buvo sudarytas iš trijų rūmų, kurių kiekviename buvo po vienos rasės (baltųjų, spalvotųjų, azijiečių) atstovai (juodaodžiai turėjo atskirus parlamentus savo teritorijose, bet neturėjo atstovavimo nacionaliniu lygmeniu). Tokia situacija sukūrė valstybę, sudarytą iš daugelio „valstybių“, kuriose ekonominiai lygiai buvo visiškai skirtingi – pvz., baltųjų teritorijos buvo gerai išplėtotos, o kai kurios juodaodžių žemės buvo trečiojo pasaulio lygio.
Negalėdami gyventi kitų rasių miestuose ir teritorijose, kuriose ekonomikos lygis buvo aukštesnis, juodaodžiai negalėjo gauti gero išsimokslinimo ir gerų darbų. Prieš apartheidą kovojo juodaodžių afrikiečių Vieningas demokratinis frontas, taip pat baltaodžių Pažangioji sąjunginė partija, Pietų Afrikos bažnytinė taryba, kitos organizacijos.
1973 m. prieš apartheidą pasisakė Jungtinės Tautos, nuo 1977 m. įvestas ginklų tiekimo embargas PAR. Tačiau švelninti politiką pradėta tik XX a. 9-ojo dešimtmečio viduryje, kai buvo atšauktas mišrių vedybų draudimas, vėliau spalvotiesiems leista be apribojimų lankytis baltųjų teritorijose. 1990 m. leistos opozicinės partijos, paleisti politiniai kaliniai, 1991 m. panaikinti likę segregaciniai įstatymai, o po 1993 m. Konstitucijos priėmimo juodaodžiai gavo teisę dalyvauti rinkimuose į nacionalinį parlamentą.
Vis dėlto, rasinė įtampa neatslūgo. Kad panaikintų apartheido padarytą žalą, vyriausybė įvedė naują diskriminacinę politiką, pagal kurią buvo nustatytos kvotos, kiek baltųjų galės įstoti į universitetus ar gauti tam tikrus darbus. Nusikalstamumas išaugo ir PAR pagal daugelį nusikalstamumo rodiklių ėmė pirmauti pasaulyje. Taip pat šalį ypač rimtai palietė AIDS epidemija – kas aštuntas pasaulio infekuotasis gyvena PAR, kas penktas PAR gyventojas yra ŽIV nešiotojas.
