Anomalisa
Režisavo: Charlie Kaufman, Duke Johnson. Vaidina: David Thewlis, Jennifer Jason Leigh, Tom Noonan
Nuo pat jo haliucinogeniško debiuto rašant scenarijų 1999 metų juostai „Būti Džonu Malkovičiumi“ (Being John Malkovich), Charlie Kaufmanas yra laikomas vienu žaismingiausių istorijų pasakotojų Holivude. Bet nepaisant jo ypatingai ambicingų kūrybinių prielaidų ir mirtį nugalinčių pasakojimo technikų, jo filmuose visada yra kažkas daugiau nei tik formalistiniai triukai. Jis yra kaskadininkas, kuris supranta, kad net pats įspūdingiausias triukas suveikia tik tada, jei jis atranda kelią į jūsų širdį ir protą. Štai kodėl Kaufmano filmai, tokie kaip 2002 metų „Adaptacija“ (Adaptation) ir 2004 metų „Jausmų galia“ (Eternal Sunshine of the Spotless Mind) išlaikė laiko išbandymą. Taip, jie keisti. Tačiau paliečiantys žiūrovo jausmus. Santykiai tarp Jimo Carrey ir Kate Winslet pastarojoje juostoje, ko gero, yra viena galingiausių ir nuoširdžiausių meilės paslapties išraiškų, kokias teko matyti kine per pastaruosius 15 metų.
Nors atrodė, kad tai yra neįmanoma, tačiau naujausiame savo kūrinyje „Anomaliza“ (kurį jis parašė ir režisavo drauge su Duke’u Johnsonu), Kaufmano polinkis į keistumą ir nesuvaldomas emocijas žengė dar toliau. Jis ne tik kuria naują saldžią romantikos Mėbijaus juostą – jis žaidžia su forma, savąją istoriją pasakodamas per įdomią stop kadro animaciją, kurios dėka juosta atrodo taip, lyg Franzo Kafkos sukurtas „Team America: World Police“ perdirbinys, tik kupinas užuojautos ir sielos.
Britų aktorius Davidas Thewlisas įgarsina Maiklą Stouną, vienišą vidutinio amžiaus vyrą, motyvacijos mokytoją, keliaujantį į Cincinatį dalyvauti konferencijoje. Pačios pirmosios filmo scenos leidžia žiūrovams iš lėto priprasti prie vizualinio šios juostos keistumo, visą dėmesį sutelkiant labai eilinėms ir kasdienėms Maiklo kelionės detalėms. Jam tenka iškęsti plepų taksi vairuotoją, nuvežusį jį iš oro uosto į viešbutį, kur jis užsiregistruoja, įsikuria nuobodžiai atrodančiame kambaryje, užsisako kambarių aptarnavimą, paskambina namo, kad praneštų žmonai ir vaikams, kad atvyko saugiai. Jis net pabando suplanuoti susitikimą su savo buvusiąja viešbučio bare, bet šie planai sugriūva.
Kad ir kaip paprastai (ir įprastai) visa tai skamba, akivaizdu, kad ekrane vyksta kažkas keisto. Visi Maiklo sutikti žmonės – tiek vyrai, tiek moterys – kalba vienodais bejausmiais balso tonais (visus juos su sausu tobulumu įgarsino tas pats aktorius – Tomas Noonanas). Ir tuomet Maiklas susiduria su savo darbo gerbėja, kuri yra akivaizdžiai kitokia. Jos vardas yra Liza (Jennifer Jason Leigh), ir nors ji pati pirmoji patikina, kad yra nieko neišsiskiriančios išvaizdos ir charakterio, tas faktas, kad ji kalba visai kitaip nei likę žmonės, nepaaiškinamai sužavi Maiklą. O tai yra puiki (nors ir akivaizdi) metafora apie tai, kaip kartais galima sutikti giminingą sielą – žmogų, kuris, regis, kalba unikaliai ir vien tau. Tačiau tai dar nereiškia, kad mūsų būtinai laukia laiminga pabaiga
Pagrindinė filmo tema yra žmogiškojo ryšio poreikis. Kaufmanas nėra romantikas tradicine prasme, tačiau jo prioritetų viršūnėje visada buvo žmonių bendravimas ir siekis išlaikyti reikšmingas, tačiau nepaprastai greitai pro šalį pabėgančias akimirkas. Juk mes visi savotiškai ieškome savosios anomalijos, kažko, kieno balsas pažadintų mus iš kasdienybės letargo.
Stop kadro animacija šioje juostoje yra įspūdinga. Kadaise ši technologija turėjo tam tikrus nedidelius užsikirtimus, kurie ją dar labiau nutolindavo nuo realybės. Tačiau su vis tobulėjančiomis technologijomis, šis metodas tampa toks pat sklandus, kaip bet kokia kita animacijos forma. Johnsonas ir Kaufmanas nusprendė naudoti veltinio lėles, todėl jų personažai turi savotiško švytėjimo, lyg spinduliuotų būties lengvumą (atsiprašome Kunderos). Kūrėjai nusprendžia neslėpti šios visatos „siūlių“, o žiūrovui leidžia pamatyti lėlių veiduose žymes, atskiriančias tarpusavyje keičiamas detales – štai kodėl visi Noonano įgarsinami personažai atrodo lyg dėvėtų plonyčius akinius. Tai animacinis filmas, kuris siekia priminti jums, kad jis yra animacinis, tačiau pasakoja istoriją, kuriai animacija nėra būtina. Tai labai netipiškas ir įdomus tikslas. Tokia strategija drauge su labai ilgais Johnsono kadrais leidžia žiūrovui kur kas geriau pajausti šio filmo ir savo paties pasaulio realybę, nesvarbu, ar tai būtų eilinė kasdienybė, ar ypatingos ir nepamirštamos akimirkos.