Mitybos principų ir dietos mados kinta. Pasauliui vis labiau storėjant, o maisto pramonei vis labiau tolstant nuo to, ką maistu vadino dar mūsų seneliai ar net tėvai, mokslininkai ir gydytojai nepaliaujamai ieško to stebuklingo mitybos standarto, kuris padėtų žmonijai susigrąžinti sveikatą ir tobulas kūno formas. Pastaruoju metu itin išpopuliarėjo (dr. Davido Perlmutterio knygų „Wheat Belly“ ir ypač „Grain Brain“ dėka) arši neapykanta bet kokiems angliavandeniams ir paniška jų baimė. Ir kaip jų nebijosi, kai dr. Perlmutteris savo knygose, paskaitose, įvairiose laidose aiškina, kad visi angliavandeniai sukelia cukraus kiekį kraujyje, uždegimus ir kitus neigiamus procesus, kurie galiausiai „apnuodija smegenis“ ir skatina tokių neurologinių ligų kaip Alzheimerio liga, Parkinsono liga, depresija ir kitų, vystymąsi. Pasak jo, kiekvienas žmogus turėtų vartoti itin mažai angliavandenių (mažiau nei 60 gramų per dieną), kad užkirstų kelią neurologiniams negalavimams.
Pirmiausia reikia pasakyti, kad tokio pobūdžio mityba (dar vadinama ketogenine) gali būti puikus įrankis daugeliui neurologinių negalavimų gydyti – pirminiai tyrimai atskleidė tokią galimybę. Natūralu, kad būdamas neurologu dr. Perlmutteris yra ketogeninės mitybos šalininkas ir siūlo ją savo pacientams. Tačiau viena yra rekomenduoti tokią dietą sergantiesiems, o visai kas kita – visai žmonijai, kaip prevencinę priemonę. Tai būtų tas pats kaip rekomenduoti visiems žmonėms laikytis „autoimuninio protokolo“, kas bereikalingai tuos žmones ribotų ir neneštų jokios naudos.
Visi gerai suprantame, kad perdirbti angliavandeniai, tokie kaip balti miltai ir cukrus, smarkiai prisideda prie daugybės šiuolaikinio pasaulio ligų, tačiau nėra jokių įrodymų, kad tai darytų nerafinuoti pilnagrūdžiai angliavandeniai, daržovės ar vaisiai. Be to, ketogeninė dieta taip pat gali būti pavojinga – kai kurių žmonių būklė nuo jos tik pablogėja, ypač tų, kurie turi problemų su antinksčiais ar skydliauke. Ilgalaikė tokia mityba taip pat suardo žarnyno bakterijų pusiausvyrą (dėl prebiotinių skaidulų trūkumo) ir gali sukelti virškinimo problemas.
Yra trys pagrindinės priežastys, kodėl siūlymas atsisakyti visų angliavandenių nėra racionalus:
Mes evoliucionavome maitindamiesi sudėtiniais angliavandeniais. Sudėtinius angliavandenius mes vartojame jau labai ilgai, o mūsų organizmas yra prisitaikęs juos virškinti. Štai vaisiai mūsų racione figūruoja dar nuo tų laikų, kai mes dar nebuvome visiškai žmonės, o krakmolo turintys grūdai ir daržovės jame atsirado kiek vėliau, tačiau turėjo didelės įtakos mums kaip rūšiai, tikina mokslininkai. Lyginant su dauguma primatų, žmonės turi daugiau AMY1 genų. Šis genas yra ypatingas tuo, kad jo kopijų skaičius tarp skirtingų rūšių smarkiai skiriasi, o kuo daugiau šio geno kopijų populiacija turi, tuo geriau ji gali virškinti angliavandenius. Tai rodo, kad angliavandeniai mūsų evoliucijai turėjo daug įtakos, o kai kurie mokslininkai net įrodinėja, kad jie yra atsakingi už mūsų smegenų dydžio pokytį. Be to, kad mūsų organizmas geba gerai skaidyti sudėtinius angliavandenius, jam būtina ir gliukozė, kad jis tinkamai funkcionuotų ir palaikytų homeostazę. Tai, kad žmogaus organizmas geba kraštutiniu atveju gliukozę pasigaminti iš baltymų dažnai yra naudojamas kaip argumentas, kad gliukozė mums mityboje nereikalinga, nepagalvojant, kad greičiausiai ji metaboliškai yra tokia būtina, kad mumyse išsivystė mechanizmas ją gaminti, jei mes jos negauname su maistu.
Egzistuoja gausybė daug angliavandenių vartojančių kultūrų, kuriose neurologiniai negalavimai yra reti arba neegzistuojantys. Jei iš tiesų būtų tiesa, kad sudėtiniai angliavandeniai sukelia uždegiminius procesus ir skatina neurologinius negalavimus, tai tokį pat aukštą demencijos ir panašių ligų lygį matytume kultūrose, kurių mitybos pagrindą sudaro būtent sudėtiniai angliavandeniai. Tačiau tiesa yra ta, kad būtent jose fiksuojamas mažiausias neurologinių ir kitų uždegiminių ligų skaičius. To pavyzdžiai yra Hadza centrinėje Tanzanijoje, Kuna Panamoje, Kitava Ramiojo vandenyno salose, Tukisenta Papua Naujosios Gvinėjos kalnuose ir Okinava Japonijoje, kurių gyventojai pagrinde maitinasi vaisiais ir krakmolingais šakniavaisiais, tačiau yra liekni, sveiki ir nekamuojami modernių ligų. Angliavandeniai sudaro 85 % Okinavos gyventojų raciono (pagrindas – saldžiosios bulvės) ir stulbinančius daugiau nei 90 % Tukisentos gyventojų raciono.
Šiuolaikiniai tyrimai nepatvirtina hipotezės, kad mums kenksmingi yra ir „saugūs“ angliavandeniai. Dr. Perlmutterio tikinimo, kad neapdorotame natūraliame maiste esantys angliavandeniai sukelia neurologinius sutrikimus, nepalaiko nei jokie antropologiniai įrodymai, nei daugybė naujausių tyrimų, analizavusių angliavandeniais praturtinto maisto (pavyzdžiui, vaisių) poveikį žmonių sveikatai. Priešingai, tyrimai rodo, kad švieži ir neapdoroti vaisiai (t.y. ne jų sultys) galimai mažina tokių negalavimų kaip nutukimas ir diabetas riziką, o suvartojamų vaisių ribojimas neturi jokios teigiamos įtakos cukraus kiekiui kraujyje, svorio metimui ar liemens apimčiai.
Kelias į geriausiai parduodamų knygų sąrašą: pažadėti žmonėms stebuklingus rezultatus, pasakyti, kad viskas, ką skaitytojai iki šiol žinojo, yra netiesa ir visą kaltę suversti kokiam nors vienam dalykui. Atkinsas su šia formule susikrovė turtus. Po jo sekė Robas Lustigas, kuris dėl visų mūsų sveikatos problemų kaltino fruktozę, T. Colinas Campbellas (bestselerio „The China Study“ autorius) – gyvulinės kilmės produktus, Perlmutteris – grūdines kultūras.
Epidemiologas dr. Davidas Katzas, Jeilio universiteto Ligų prevencijos tyrimų centro įkūrėjas ir direktorius mitybos vadovėlio „Nutrition in Clinical Practice“, turinčio beveik 10 000 citatų ir nuorodų ir skirto sveikatos priežiūros specialistams, autorius irgi į Perlmutterio knygą bei panašias į ją žiūri nepatikliai.
„Atvirai kalbant, visa tai mane liūdina, – sako Katzas. – Pirmiausia turiu pasakyti, kad dr. Perlmutteris man labai patinka. Jis atlieka įdomų ir inovatyvų darbą neurodegeneracinių ligų srityje. Jis paprastai viską atlieka kruopščiai ir sąžiningai, o kai kurias jo išvadas mes pritaikėme ir savo klinikoje. Tad man labai skaudu pripažinti, kad didžioji jo plačiajai publikai skirtų knygų dalis yra absoliučios nesąmonės. Jis teisus, kad mes vartojame per daug cukraus ir baltos duonos, tačiau visa kita, ką jis sako, yra išgalvota, siekiant paremti jo hipotezę. Tikrame kokybiškame moksle negalima įsimylėti savo idėjos ir sąmoningai atsirinkti tik tuos įrodymus, kurie ją paremia. Reikia išlikti objektyviam.“
„Man taip pat liūdna, kad kaip tik dėl to, kad šios knygos yra pilnos nesąmonių, jos ir tapo bestseleriais, – tęsė Katzas. – Nes toks, deja, yra kelias į geriausiai parduodamų knygų sąrašą: pažadėti žmonėms stebuklingus rezultatus, pasakyti, kad viskas, ką skaitytojai iki šiol žinojo, yra netiesa ir visą kaltę suversti kokiam nors vienam dalykui. Atkinsas su šia formule susikrovė turtus. Po jo sekė Robas Lustigas, kuris dėl visų mūsų sveikatos problemų kaltino fruktozę, T. Colinas Campbellas (bestselerio „The China Study“ autorius) – gyvulinės kilmės produktus, Perlmutteris – grūdines kultūras. Kiekvienoje naują dietą propaguojančioje knygoje yra arba atpirkimo ožys, arba vaistas nuo visų ligų, o neretai – ir vienas, ir kitas.“
Nuolat pasikartojanti formulė yra akivaizdi. Pirmiausia reikia pasakyti skaitytojams, kad jų antsvoris ar bet kokios kitos su gyvenimo būdu bent iš dalies siejamos sveikatos problemos yra ne jų kaltė. Toliau – apkaltinama agentūra: tai paprastai būna farmacijos pramonė, JAV vyriausybė arba medicinos sistema. Nereikia labai išsiplėsti ar kažką įrodinėti, pakanka miglotai užsiminti apie plataus masto sąmokslą. O tuomet tereikia cituoti mokslą ir visuotinai pripažįstamus tyrimus tose vietose, kur jie tinka, ir demonizuoti juos tose vietose, kur jie prieštarauja jūsų hipotezei. Ši formulė yra labai galinga. Net jei skeptiškai žiūrite į vieną ar kitą mitybos „mokyklą“, šiek tiek pasigilinus į ją (ir pasiklausius galybės „sėkmės istorijų“), pajusite, kaip į jūsų mintis įsibrauna abejonės. Problema yra ta, kad mokslas, ypač mitybos sritis, yra nuolat kintanti, nevienareikšmiška ir joje retai kada egzistuoja tokios tvirtos ir nepajudinamos aksiomos, kokias mums pateikia bestselerių sąrašas.
Tačiau šis sudėtingas, nuolat besikeičiantis ir tobulėjantis mokslas, mums suteikia naujų įžvalgų, prisidedančių prie daugybės sveikatos sutrikimų gydymo ir prevencijos. Taip ir dr. Perlmutterio nagrinėjamas oksidacinis stresas ateityje bus vis plačiau pasitelkiamas gydyme ir prevencinėje mityboje. Mes vis daugiau girdėsime apie cukraus kiekio kraujyje vaidmenį Alzheimerio ligos išsivystymui ir toliau susitelksime į pastangas raginti žmones riboti rafinuotų angliavandenių vartojimą. Kad ir ką aiškintų dauguma paleolitinės mitybos šalininkų, medicinoje ir moksle ir toliau išlieka konsensusas, kad per daug „blogojo“ cholesterolio (mažo tankio lipoproteino) yra nesveika. Taip pat nėra jokių priežasčių manyti, kad glitimas yra kenksmingas visiems (ar bent jau daugumai). Taip, kai kuriems žmonėms jis sukelia nemalonius ar net pavojingus reakcinius simptomus. Žemės riešutai gali nužudyti jiems alergišką asmenį, tačiau niekam nekiltų mintis, kad jie yra kenksmingi visiems žmonėms be išimties.
Kai kas nors primygtinai siūlo radikalų pokytį, kaip, pavyzdžiui, iš raciono išbraukti vieną iš trijų sudedamųjų maisto medžiagų, įrodymo našta turėtų būti milžiniška. Viskas, ką mes iki šiol žinojome, nėra netiesa. Jei prisiminsite, tai geriausių dietų sąrašo (jis sudaromas remiantis ilgalaikiais ir išsamiais tyrimais) viršuje esančios dietos (DASH – kraujospūdžiui mažinti, MIND – užkirsti kelią neurologinėms ligoms, TLC – cholesterolio lygiui mažinti, Viduržemio regiono dieta, Mayo klinikos dieta ir kitos) turi labai daug bendrų požymių – jos visos siūlo mitybos pagrindu rinktis daržoves, vaisius, nerafinuotas grūdines kultūras, liesą šviesią mėsą, liesus pieno produktus, tačiau riboti perdirbtus angliavandenius, cukrų, nesveikus riebalus, raudoną mėsą, keptus gaminius ir pusfabrikačius. Mes visi gerai žinome, kaip reikėtų maitintis norint palaikyti optimalią sveikatą – tačiau šių mitybos gairių reikia laikytis visą gyvenimą. Daugeliui tai atrodo nepriimtina, tad žmonės ir toliau graibsto stebuklus garantuojančias dietų knygas.
