Tryliktą kartą lankęsis Jungtinėse Amerikos Valstijose ir tryliktą albumą „Degančios akys“ Naujojo Džersio ir Čikagos lietuviams pristatęs Andrius Mamontovas dažnai internetinėse platybėse tapatinamas su kultūriniu reiškiniu, turinčiu istorinį, socialinį aspektą, vadinamas fenomenu, legenda. Net po daugelio metų vis dar pilnas koncertines sales surenkantis atlikėjas kuklus – „sau aš tik žmogus“. Kalbamės vėlyvą šeštadienio vakarą po Čikagoje Copernicus koncertų salėje vykusio renginio.

- Tiesa, jog po kelionės Kipre gimė kūrybinis impulsas sukurti albumą „Degančios akys“?

- Patikslinsiu, jog ne po kelionės. Kipre koncertavau ten gyvenantiems lietuviams, tuo pačiu aš su šeima atostogavome, su savimi kartu turėjau ir gitarą. Šiam albumui kiekvieną vakarą kūriau muziką. Vėliau du metus rašiau tekstus.

- Kodėl albumas pasirodė tik po ketverių metų?

- Laikui bėgant kūrybiniai intarpai turbūt visąlaik didėja. Visada norisi sukaupti daugiau naujų įspūdžių, kurie pavirstų dainomis. Kartais tiesiog pradedi rašyti dainą ir supranti, kad tu jau turi dainą ta tema. Tada vėl ieškai naujo kampo ir tai užima vis daugiau ir daugiau laiko. Laikui bėgant tampi vis reiklesnis ir pats sau. Kadangi galiu savo albumams skirti laiko, tai ir skiriu jį. Kada bus kitas – net neįsivaizduoju.

- Naujas Jūsų albumas pilnas melancholijos ir pamąstymų – ar tai atspindi Jūsų ketverių metų būseną?

- Aš manau, kad tie, kurie klausosi mano dainų, dėl šios priežasties jas ir mėgsta. Daug ir Foje, ir mano dainų yra pakankamai melancholiškos. Man patinka tokia melancholiška muzika, ir žmonėms patinka. Dažnai žmonės sako, kad jiems patinka linksmos dainos, bet iš tikro jie visada meluoja. Žmonėms patinka liūdnos dainos, nes jos labiausiai priimtinos ir reikalingos, kai būna sunku ir liūdna. Paklausę liūdnos dainos nebesijaučiame tokie vieniši, nes suvokiame, jog kažkam taip pat liūdna. Tai nereiškia, kad melancholiškos dainos visiškai atspindi mano asmenybę. Dažnai nepažįstami žmonės su manim kalbasi kitaip. Jie bando kažkaip labai rimtai su manimi kalbėti, bando kažką labai gilaus pasakyti, kokią nors labai gilią mintį išsakyti... Gyvenime aš nekalbu taip, kaip dainose. Šiaip aš labai mėgstu humorą, mėgstu juoktis (juokiasi). Čia visas mano liūdesys atsispindi dainose.

- Kokią žinutę siunčiate savo klausytojams šiuo albumu?

- Sunku pasakyti, kokia ta žinutė, kiekvienas išgirsta skirtingai. Dažnai būna, rašai dainą galvodamas apie vieną dalyką, o žmonės, kurie ją klauso, išgirsta visiškai kitus dalykus. Bet čia ir yra visas grožis, kad nėra loginio paaiškinimo. Tai galioja bet kokiai muzikai. Visą tai galima pritaikyti bet kokiems meno kūriniams. Tą patį paveikslą skirtingi žmonės mato skirtingai.

- Šiais metais koncertavote tik Naujajame Džersyje ir Čikagoje...

- Taip, buvo tik 2 koncertai...

- Kodėl šie miestai ir kokiuose kituose miestuose būtų galima tikėtis pamatyti Jūsų koncertus?

- Anksčiau turai tęsdavosi mėnesiais, kelionės per Ameriką. Tikrai esame daug kur groję, daugelyje vietų. Kažkada, tiesą sakant, gyvenau Ohajaus valstijoje, 1991 metais. Ten man teko gyventi pusę metų. Su Foje tikriausiai esame groję kiekvieno tos valstijos miestelio klube, kokie ten buvo tuo laiku. Esame groję ir jau mirusiame mieste Flint. Kodėl šitie miestai (Čikaga ir Naujasis Džersis –red.)? Aš atvažiavau su grupe, vis tiek tai yra tam tikros kelionės sąnaudos, galiausiai žiūrime, kur jos labiausiai atsipirktų. Kartu su grupe labai norime nuvažiuoti ir į Kaliforniją, Los Andželą. Aš esu ten koncertavęs vienas, tiesiog su gitara, akustiškai. Tačiau mes vis ieškome būdų kaip nuvažiuoti su visa grupe, deja, kol kas neatsiperka visa kelionė. Taigi čia jau mūsų vadybininko, organizatoriaus sprendimai. Jis žiūri, kur mes galime sau leisti nuvažiuoti.

- Kai grįžtate į JAV, ar neatrodo, jog viskas pažįstama, sava?

- Amerikoje esu jau tryliktą kartą. Sudėjus kartu, kiek aš esu keliavęs po Ameriką, iš viso turbūt esu praleidęs kokius dvejus metus. Aš esu aplankęs daugelį miestų, galima būtų vardinti - nuo Kalifornijos iki Niujorko. Žinoma, pažįstama viskas. Pagaliau mes čia su Foje išleidome pirmą kompaktinį diską 1991 metais. Tai gali skambėti keistai. Albumas buvo išleistas 1 tūkst. tiražu, ir tai buvo padaryta su didžiule išeivijos pagalba. Žinoma, čia yra daug draugų, žmonių, su kuriais šimtą metų pažįstami.

- Esate praktiškai Lietuvos muzikos fenomenas, arba dar kitaip esu girdėjusi – kultūrinis reiškinys, turintis savo socialinį, istorinį aspektą...

- Pats sau esu žmogus, galit vadinti kaip norit (juokiasi).

- Ar sulauksime kada nors Andriaus Mamontovo memuarų, biografijos, kelionės knygos?

- Aš turiu įvairių minčių, galiausiai fotografuoju nuo ankstyvos vaikystės, fotografuoju anksčiau nei groju ir fotografija domėjausi netgi daugiau nei muzika, ir norisi viską kažkur sudėti, visas mano mintis ir paveikslėlius. Vis tiek tai į kažką pavirs. Memuarus išleisti dar per anksti, memuarus reikia išleisti prieš mirtį, dar kokius 25 metus palauksiu (juokiasi).

„Čikagos Aido“ reporterė Rūta Taraškevičiūtė