Ana Frank gimė 1929 m. birželio 12 dieną. Kartu su seserimi ir tėvais ji gyveno Vokietijoje, Frankfurte prie Maino. Kai į valdžią atėjo Adolfas Hitleris, Anai buvo 3 metai. Šalyje prasidėjus žydų persekiojimui, Frankų šeima nusprendė ieškoti prieglobsčio užsienyje. Jie emigravo į Amsterdamą (Olandija). Ana ir jos sesuo Margo pradėjo lankyti mokyklą, greitai išmoko olandų kalbą, susirado draugų. Tačiau 1940 m. Olandiją okupavo Vokietijos kariuomenė ir prasidėjo žydų persekiojimai. „Pasibaigus 1940 m. gegužei, baigėsi ir geri laikai: iš pradžių atėjo karas, po to - kapituliacija, galiausiai įžengė vokiečiai, - tuomet prasidėjo mūsų, žydų, vargai“, rašė Ana Frank.
Iki 1941 m. pabaigos Vokietijoje ir daugumoje okupuotų valstybių buvo baigta žydų registracija ir izoliacija. Olandijoje visi vyresni nei šešerių metų vaikai turėjo nešioti geltoną Dovydo žvaigždę, lankyti specialias „žydiškas“ mokyklas. Ne išimtis buvo ir Ana. 1942 m. Anos sesuo Margo gavo šaukimą priverstiniam darbui Vokietijoje. Šeimai tai buvo pavojaus signalas. Dėl to Frankai persikraustė į slėptuvę, įrengtą palėpėje už Anos tėvo Oto Franko firmos kontoros. Rizikuodami gyvybe jiems padėjo keli firmos darbuotojai. Vis dėlto, 1944 m. besislapstančius žydus kažkas išdavė ir visa šeima buvo išvežta į koncentracijos stovyklą. Ana Frank mirė Bergen Belzene (Vokietija) 1945 m., nesulaukusi šešioliktojo gimtadienio. Iki stovyklos išlaisvinimo buvo likęs tik vienas mėnuo. Mergaitės tėvas vienintelis iš visos šeimos išliko gyvas.
„Kaip puiku, kad bent galiu užrašyti tai, ką jaučiu ir galvoju; kitaip aš, turbūt, visiškai uždusčiau“, rašė Ana Frank. 26 mėnesius, praleistus slėptuvėje, ji rašė dienoraštį, kurį pradėjo būdama vos 13 metų: jame perteikė savo būgštavimus dėl supančio pasaulio grėsmės, su juo dalinosi nuotaikomis, viltimi, mintimis, aprašė slėptuvės žmones, kasdienybę, jausmus. Dienoraštis išliko ir 1947 m. buvo išleistas. Jo pirmuoju leidimu rūpinosi Anos tėvas, prieš tai išėmęs asmenines, intymias vietas, kurių nenorėjo viešinti dėl dukros privatumo išsaugojimo. Tačiau antrame leidime Otas Frankas leidėjams davė originalą, su visomis detalėmis, norėdamas atskleisti tikrąsias to meto žydų gyvenimo sąlygas. Dienoraštis tapo vienu garsiausių dokumentų, liudijančių apie baisumus, Antrojo pasaulinio karo metais ištikusius žydų tautą. Jis virto knyga, kurios pagrindu kuriami filmai, spektakliai.
Amsterdame, namuose, kuriuose slapstėsi Ana Frank, dabar veikia muziejus. Jo pagrindas - mergaitės gyvenimo istorija, perpinta liudijimais apie prieškario, nacių diktatūros, pokario įvykius. Paroda gausiai iliustruota Frankų šeimos nuotraukomis bei kita dokumentine medžiaga. Joje pateikiama medžiaga yra aktuali ir šiandienai, ji ypatinga dar ir tuo, kad yra pritaikyta paaugliams. Parodos pristatymas plačiajai pasaulio visuomenei įvyko 1996 m. Vienoje.
„Ana Frank tapo žydų persekiojimo auka. (...) Žydų persekiojimas sunaikino ne anonimiškus šešis milijonus. Holokaustas buvo žydų tautos genocidas: tai šešis milijonus kartų įvykdyta žmogžudystė, tai nužudyti žmonės (...). 1945 m. nacionalsocializmas pralaimėjo, tačiau svarbiausios šios ideologijos idėjos vienu ar kitu pavidalu dar ir dabar grasina pasauliui. Antisemitizmas ir rasizmas dar neišrauti su šaknimis. Ir šiuo metu yra manančių, jog vieni žmonės vertesni už kitus, kad jų tauta pranašesnė už kitas“, - sako Hansas Vestra, Anos Frank namų muziejaus direktorius.
Muziejus name Prinsengrachto krantinėje nr. 263 ir muziejaus kilnojamoji paroda - ne vienintelis Anos Frank atminimo įamžinimas. Amsterdame yra ir Anos Frank gatvė, jos atvaizdas įtrauktas į pašto ženklų seriją „Holokausto vaikai“, jos skulptūras galima išvysti Amsterdame, Barselonoje, Boiso mieste, Aidaho valstijoje, JAV - čia yra ir visas Anai Frank skirtas memorialas. Jos vardu pavadinta nemažai mokyklų įvairiose šalyse (JAV, Olandijoje, Vokietijoje, Vengrijoje ir t.t.) ir net asteroidas bei rožių veislė.
