Aliaska – JAV valstija šiaurės vakarinėje Šiaurės Amerikos dalyje, tarp Kanados ir Beringo sąsiaurio. Tai didžiausia ir rečiausiai apgyvendinta JAV valstija.
Nors eskimai ir aleutai Aliaskos pusiasalyje apsigyveno dar prieš 3-8 tūkstančius metų, pirmasis Aliaskos krantus pasiekęs europietis buvo V. J. Beringas, kurio vadovaujama rusų laivyno ekspedicija čia atplaukė 1741 m. Pirmoji rusų gyvenvietė įkurta 1784 m., 1799 m. čia įkurta Rusijos ir Amerikos bendrovė, iki 1867 m. faktiškai kontroliavusi prekybą kailiais bei medžioklę.
1867 m. Krymo karų susilpninta Rusijos imperija pardavė Aliaską Jungtinėms Valstijoms už 7,2 mln. dolerių (po 2 centus už akrą, po 4 dolerius už kvadratinį kilometrą). Atsižvelgiant į infliaciją, dabartiniais pinigais tai yra maždaug $123 mln.
Rusijoje apie sandorį žinojo viso labo šeši žmonės – imperatorius Aleksandras II, jo brolis Konstantinas Romanovas, užsienio reikalų ministras Aleksandras Gorčiakovas, finansų ministras Michailas Reiternas, admirolas Nikolajus Krabė ir Rusijos pasiuntinys JAV Eduardas von Stoecklis. Visuomenė apie susitarimą buvo informuota tik praėjus dviem mėnesiams po dokumento pasirašymo.
Beje, Aliaska amerikiečiams kainavo beveik dvigubai pigiau, nei iš Napoleono 1803 m. nupirkta prancūzų Luiziana (maždaug 20 proc. dabartinės JAV teritorijos – dabartinės Arkanzaso, Misurio, Ajovos, Oklahomos, Kanzaso ir Nebraskos valstijos, bei dar 9 valstijų dalys). Tas pirkimas JAV atsiėjo apie 7 dolerius už kvadratinį kilometrą.
Sandoris buvo laikomas nenaudingu Rusijos imperijai, nors Aleksandro II vyriausybė niekaip negalėjo žinoti, kad jau po 30 metų Aliaskoje bus rasta aukso (garsiajame Klondaike), o vėliau – naftos ir gamtinių dujų. Formaliai amerikiečių už pusiasalį 1867 m. sumokėti $7,2 mln. atsipirko jau po 25 metų.
Vien iš ruonių kailių gavybos licencijų ir mokesčių JAV biudžetas gavo apie $10 mln. (1870-1890 m. duomenys). XIX a. pabaigoje Aliaska tapo didžiausia pasaulyje lašišų tiekėja, 1896 m. ten rasta aukso, vėliau – naftos ir dujų. XX a. šeštojo dešimtmečio Kongreso skaičiavimais, JAV jau tada uždirbo Aliaskoje šimtus kartų daugiau, nei sumokėjo. XX a. gale vien iškasenų (neskaitant naftos ir dujų) išgauta, skaičiuojant pagal dabartinę dolerio perkamąją galią, beveik už $60 mlrd. Vien jau aukso – 30 mln. Trojos uncijų (daugiau nei 900 tonų). Nuo 1868 iki 1958 m. žaliavų gavyba Aliaskoje (tada tai daugiausiai buvo žuvis ir auksas) dabartiniais pinigais atnešė daugiau nei $50 mlrd. Nuo 1959 iki 2002 m. – dar $450 mlrd. (didžiausia šių pajamų dalis – už naftą ir dujas). Per visą tą laiką Aliaskoje išgauta daugiau nei 17 mlrd. barelių naftos.
Dalis gavybos pajamų patenka į specialų suverenų valstijos fondą. 2017 m. pradžioje jame buvo apie $55 mlrd. Iš jų vietiniams gyventojams mokama „naftos renta“ – po $1–2 tūkst. per metus. Nuo XX a. vidurio Aliaskos ekonomika išaugo dešimtis kartų. Septintojo dešimtmečio pradžioje, kai Aliaska oficialiai tapo valstija (iki tol ji turėjo teritorijos statusą), jos bendrasis vidaus produktas siekė $1 mlrd. Iki 2015 m. jis išaugo iki $52 mlrd.
Vis dėlto, neramina tai, kad Rusijoje vis pasigirsta kalbų apie būtinybę „susigrąžinti“ prarastą teritoriją. Iniciatyvų dėl Aliaskos, kurią Rusijos imperija perdavė JAV, sugrąžinimo būta dar sovietmečiu. Sklandantys gandai, kad Aliaska buvo ne parduota, o tik išnuomota amerikiečiams 99 ar 100 metų laikotarpiui, skatino raginimus Rusijai susigrąžinti savo teisėtą nuosavybę. Sąmokslo teorijų gerbėjų vaizduotę ypač kurstė gandai apie pradingusį auksą, kurį Maskva neva turėjo gauti pagal sandorio su JAV sąlygas. Taip pat apie juodus bolševikų, pirmiausia jų lyderio Vladimiro Lenino, darbelius - esą siekdami trumpalaikės politinės naudos jie atidavė JAV visus dokumentus, liudijančius Rusijos teises į ginčytiną teritoriją.
