Aktorės Monikos Mironaitės 105-osioms gimimo metinėms paminėti Lietuvos literatūros ir meno archyvas parengė virtualią parodą.
Monika Mironaitė gimė 1913 m. balandžio 25 d. Rokiškyje. Baigusi gimnaziją Kaune, 1931 m. įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universitetą. Studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą, vėliau – prancūzų literatūrą. 1932–1934 m. mokėsi Eksperimentinio teatro vaidybos studijoje, kuriai vadovavo Vladas Fedotas-Sipavičius. 1933–1936 m. dirbo Žemės ūkio ministerijoje. 1935–1936 m. buvo Marionečių teatro aktorė. 1936–1937 m. redagavo vaikų žurnalą „Vyturys“. 1936–1940 m. dirbo Valstybės teatre Kaune. Nuo 1940 m. gyveno Vilniuje. 1940–1955 m. vaidino Vilniaus valstybės teatre, Vilniaus miesto teatre, Vilniaus valstybiniame dramos teatre, Lietuvos SSR valstybiniame dramos teatre. 1949–1950 m. dėstė Lietuvos SSR valstybinio dramos teatro studijoje. 1955 m. stažavo Leningrade. 1955–1968 m. buvo Lietuvos SSR valstybinio rusų dramos teatro, 1968–1992 m. – Lietuvos SSR valstybinio akademinio dramos teatro, Lietuvos valstybinio akademinio dramos teatro aktorė. Sukūrė daugiau nei 100 vaidmenų teatre, filmavosi kine, įrašinėjo radijo spektaklius, rengė poezijos vakarus.
Mirė 2000 m. birželio 29 d. Vilniuje. Palaidota Antakalnio kapinėse.
Tai keli sakiniai, kuriuose tarsi atsispindi visas gyvenimas. Tačiau kokia ji buvo – Monika Mironaitė?
Temperamentinga, prieštaringa ir be galo talentinga asmenybė. Teatrologė Audronė Girdzijauskaitė rašė: „Monika niekada nedarė to, ko nenori. Matyt, tai ir skiria talentingą žmogų nuo netalentingo. Jai nereikia prisiversti imtis veiklos. Ji dirba be perstojo. Jai reikia prisiversti ilsėtis, miegoti, valgyti, užsimiršti. Užvis sunkiausia – atsikratyti minčių, susijusių su kuriamu vaidmeniu ir trukdančiu atsipalaiduoti. Tačiau be šitos dvasinės įtampos ji negalėtų vaidinti. Monika moka daug ką – ir piešia, ir groja, ir dainuoja. Jeigu likimas būtų lėmęs jai tapti rašytoja, ji be paliovos rašytų, jei dailininke – pieštų, tapytų... Jos žodžiais tariant, talentas – tai didžiulis noras ką nors svarbaus būtinai pasakyti kitiems.“
Virtualią parodą parengė Jolita Dimbelytė-Mchichou iš Lietuvos literatūros ir meno archyve saugomų dokumentų.
Lietuvos literatūros ir meno archyvo informacija
