Pirmadienio popietę į Lietuvą sugrįžo Europos uždarų patalpų lengvosios atletikos čempionato Prahoje dalyviai. Aukščiausią vietą iš Lietuvos atstovų užėmė ketvirta likusi šuolininkė į aukštį Airinė Palšytė. Sportininkė per daug nenusiminė, kad liko su mediniu medaliu, nes sąlygos Prahoje buvo ne pačios geriausios.
Kartu su A.Palšyte sugrįžo ir šuolininkas į aukštį Raivydas Stanys, trišuolininkė Dovilė Dzindzaletaitė ir sprinterė Lina Grinčikaitė. Jiems šis čempionatas susiklostė ne taip sėkmingai – į finalą sportininkai nepateko.
Šeštadienį moterų šuolių į aukštį rungties finale dalyvavusi Airinė Palšytė liko vos per žingsnį nuo medalio. Lietuvė 180 cm, 185 cm, 190 cm aukščius peršoko pirmais bandymais, 194 cm – antru, o 197 cm įveikti nepavyko. Europos čempionato apdovanojimą būtų garantavęs sėkmingas šuolis 197 aukštyje arba pirmu bandymu peršokta į 194 cm aukštį iškelta kartelė.
„Kažkam reikia būti ir ketvirtam“, – šypsojosi A.Palšytė. Net ir laimėjusi „medinį“ medalį lietuvė neprarado geros nuotaikos bei drauge su ispane Ruth Beitia bei Europos vicečempione tapusia itale Alessia Trost fotografavo „asmenukes“.
Sportininkė per daug nenusimena ir todėl, kad Prahos arenoje danga buvo ne pati palankiausia šuolininkams į aukštį. A.Palšytės rezultatams atsiliepia ir patirta trauma, kuri vis dar kelia skausmą.
„Man dar tik 22-eji ir viskas yra prieš akis“, – optimistiškai kalbėjo greitai pasirengimą vasaros sezonui pradėsianti šuolininkė.
– Sakoma, kad ketvirtoji vieta yra psichologiškai sunkiausia. Kaip jūs jaučiatės?
– Iš tiesų yra labai apmaudu. Medinio medalio ant kaklo niekas nekabina. Tačiau ketvirta vieta yra ketvirta vieta. Aš manau, kad tai buvo tam tikras debiutas finale, nes anksčiau nesu patekusi į uždarų patalpų čempionato finalą. Nėra ko nusiminti.
– Ko pritrūko, kad šoktumėte į 197 cm aukštį?
– Visos sportininkės kalbėjo, kad danga buvo labai sunki. Kitų sporto šakų atstovams buvo lengviau, bet mūsų raumenys kitaip reaguoja į tokią dangą. Po pirmos dienos mums buvo visiškai „atjungtos“ blauzdos. Tos, kurioms pavyko su tuo susitvarkyti, geriau ir startavo finale. Sezono lyderė Kamila iš Lenkijos kalbėjo, kad varžybos buvo žiaurios. Tai pasako viską. Net ir į 2 metrus šokančiam sportininkui yra sunku – tai pasako daug. Man su 198 cm rezultatu natūraliai irgi buvo sunku. Taip jau susiklostė, kad nesisekė ir sezono lyderėms. Aš nebuvau kažkuo išskirtinė.
– Galbūt tai bus gera paspirtis vasaros sezonui?
– Aš manau, kad taip. Ketvirta vieta užgrūdina. Lieki per mažą žingsnelį nuo medalių ir tai skatina dar labiau stengtis. Man dar tik 22-eji ir viskas yra prieš akis.
– Kas buvo negerai su ta danga?
– Danga buvo keistai patiesta – ant lentų, kurios atšokinėja. Labai sunku taip pataikyti į ašį. Tada reikia įtempti raumenis ir taip labai pavargsta kūnas, ypač blauzdos. Su tuo sutiko visi. Mūsų komandos kineziterapeutas šį faktą įtrauks į ataskaitą ir organizatoriai turėtų į tai atsižvelgti. Danga tikrai nebuvo paranki šiai raumenų grupei.
– Ar išsisprendė jūsų problemos dėl peties?
– Dar neišspręstos. Gydytojai sako, kad negyja plyšimas. Per mėnesį jis jau turėjo išgyti, o aš vis dar jaučiu skausmą. Išgėrus nuskausminamuosius, šokinėti galima. Kitaip reikia tiesiog kentėti. Reiks vykti pakartotinių tyrimų.
– Žiemos sezonas baigtas. Kas laukia dabar?
– Pagaliau pailsėsiu! Grįšiu į Vilnių ir nuvyksiu pas Zigmą Živatkauską (V.Aleknos kineziterapeutą), jog pasižiūrėtų, kokioje būklėje yra petukas. Dar kelias dienas pabūsiu Lietuvoje, o po to vyksiu pailsėti pas savo vaikiną į Kopenhagą. Grįžusi į Lietuvą iškart išvyksiu į treniruočių stovyklą, tad to poilsio ilgo nebus. Gali džiaugtis rezultatais, bet nereikia pamiršti, jog ir kiti ruošiasi. Nesėdėsiu rankų sudėjusi ir rengsiuosi vasarai.
– Kiek aukštai keliate kartelę sau vasaros sezonui?
– Viskas priklausys nuo pasirengimo. Palangoje stovykla vyks jau už savaitės. Tada ir nuspręsime, bet manau, kad rezultatai neturėtų blogėti.
