Režisavo: Jason Hall. Vaidina: Miles Teller, Keisha Castle-Hughes, Beulah Koale, Haley Bennett, Joe Cole
Karo temas nagrinėjantys filmai neprivalo koncentruotis į mūšio lauką, kad sukurtų kraują stingdančią atmosferą. Tai įrodo jaudinanti Jasono Hallo drama, pasakojanti apie emocinę sumaištį, kurią išgyveno keli namo sugrįžę Irako karo veteranai. Pagal kritikų išliaupsintą 2013 metų Davido Finkelio to paties pavadinimo negrožinės literatūros knygą pastatytas filmas nušviečia potrauminio streso sutrikimą, kamuojantį daugybę ilgiausio Amerikos karo veteranų ir siaubingas šio sutrikimo pasekmes. Turint galvoje, kad ir šiandien Amerikos kariniam įsitraukimui Artimųjų Rytų regione galo nematyti, juosta yra itin aktuali ir savalaikė.
Filmas taip pat yra ir Hallo, kuris panašia dramine teritorija jau keliavo rašydamas scenarijų Clinto Eastwoodo juostai „American Sniper“, režisūrinis debiutas. Jis atsijojo gausybę knygos herojų – 2-16 pėstininkų bataliono karius – iki saujelės veteranų, įskaitant Adamą Schumanną (Milesas Telleris), sugrįžusį namo pas mylinčią žmoną Saskią (Haley Bennett) ir du mažus vaikus; iš Amerikos Samoa kilusį Tausolo „Solo“ Aieti (Beulah Koale‘as), kenčiantį smegenų sužeidimo pasekmes, ir Willą Wallerį (Joe Cole’as), kuris grįžęs namie nerado nei sužadėtinės (Erin Darke), nei baldų.
„Thank You for Your Service“ (tokiu pat pavadinimu 2016 metais buvo išleistas ir dokumentinis filmas apie pasibaisėtiną psichikos sveikatos priežiūros veteranams trūkumą) galingą temą atskleidžia pagirtinai subtiliai. Nors juostoje ir yra melodramos elementų – kai Walleris aiškinasi santykius su sužadėtine banke, kuriame ji dirba, arba kai Solo prisideda prie kito veterano (Omaras J. Dorsey) vadovaujamos nusikaltėlių gaujos – daugiausia dėmesio yra skiriama nuviliančiai biurokratijai, su kuria susiduria veteranai, nebesugebantys valdyti savo emocijų. Viena ryškiausių ir baisiausių juostos scenų yra nesibaigiantis Adamo laukimas Veteranų ligoninėje, pilname žmonių laukiamajame, triženkliais skaičiais matuojamoje eilėje.
Juosta armijos nejuodina, nors joje ir pavaizduotas Adamo susidūrimas su karingai nusiteikusiu pulkininku (Jake’as Weberis), kuris yra visiškai abejingas akivaizdžiam prieš jį stovinčio vyro emociniam skausmui. Veteranų reikalų administracijos ir ligoninės darbuotojai vaizduojami rūpestingais ir besistengiančiais padėti (įskaitant psichoterapeutę, kuri Adamą priima per savo pietų pertrauką), tačiau jie akivaizdžiai nepajėgūs susitvarkyti su darbo krūviu.
Pačios efektyviausios filmo scenos yra pačios tyliausios ir realistiškiausios, pavyzdžiui, kai gulėdamas lovoje su kūdikiu sūnumi ant krūtinės Adamas užmiega, apsiverčia ant šono ir numeta kūdikį ant grindų ir nubunda nuo jo klyksmo. Kartais filmas netenka savo subtilumo: kai Solo išgelbėja pitbulį, smarkiai sužeistą pogrindinėse šunų kovose, trūko tik to, kad ant ekrano atsirastų neoninis užrašas „simbolizmas“. Laimei, tokie perspausti momentai juostoje pasitaiko vos keli.
Stiprių dramatinių vaidmenų nesibaidantis Telleris („Whiplash“, „Bleed for This“) ir šiame filme pasirodo puikiai, išlaikydamas santūrumą ir taip suteikdamas savo veikėjui dar daugiau svorio. Jis nė karto nepasiduoda pigiam teatrališkumui, o savo veikėjo tragediją perduoda tik nykiomis akimis ir įsitempusia nelanksčia povyza. Antro plano aktorių ansamblis irgi labai stiprus – kai kurie palieka įspūdį, nors pasirodė vos vienoje scenoje. Vienintelis nelogiškas sprendimas – pasirinkti Amy Schumer epizodiniam kareivio našlės vaidmenukui. Ir nors aktorė jai nebūdingą dramatišką vaidmenį atliko nepriekaištingai, ji tiesiog negavo pakankamai laiko, kad jos pasirodymas juostoje taptų kažkuo daugiau nei nereikalingu dėmesio išblaškymu.
Tai, kad pabaigoje vardinamą kūrėjų sąrašą lydi niūri Bruce’o Springsteeno parašyta ir atliekama daina, taip pat yra labai tinkamas pasirinkimas, nors gal ir ne toks subtilus ir niuansuotas, koks būtų galėjęs būti.
