- Vadovaujate Airijos Lietuvių Bendruomenei, esate Dublino „4 vėjų“ mokyklos direktorės pavaduotojas. Mokykloje praėjusiais mokslo metais mokėsi 450 mokinių ir dirbo 60 žmonių kolektyvas (mokytojai, pagalbininkai, administratoriai). Esate vienas iš šios mokyklos įkūrėjų, praėjote visus mokyklos įkūrimo žingsnius, žinote, su kokiais sunkumais susiduriama kuriant lituanistinę mokyklą užsienio šalyje. Pasidalinkite patirtimi, kaip kuriama lituanistinė mokykla, kokie yra pirmieji žingsniai. Nuo ko pradėti? Ką patartumėte norintiems įkurti lituanistinę mokyklą?
- Kadangi „4 vėjų“ mokykla buvo pirmoji lituanistinė mokykla Airijoje, vėliau jau kūrėsi kitos, esame paruošę lietuvių bendruomenei rekomendacijas, nuo ko pradėti kuriant lituanistinę mokyklą, vadinamąją lituanistinės mokyklos kūrimo ABC. Pagrindinis dalykas kuriant lituanistinę mokyklą yra ne patalpos ir ne vaikų suradimas, nes jeigu kyla poreikis kurti lituanistinę mokyklą, vadinasi, vaikų yra. Esminis dalykas yra suburti darbinę komandą. Paprastai iniciatorius būna vienas žmogus, bet jis būtinai turi surasti bendraminčių. Vienas žmogus, vienas mokytojas – tai dar ne mokykla. Taigi pirmasis etapas – surinkti komandą, antras etapas – komanda nusprendžia, ką jie darys, t.y. ko mokys, kiek vaikų priims, kokio amžiaus ir kokias vaikų grupes suformuos. Patarčiau nuspręsti, kaip bus išskirstyta veikla pagal vaikų amžių. Pagal Airijoje galiojančius įstatymus, į mūsų lituanistinę mokyklą priimame vaikus nuo 4 metų. Dirbant su tokio amžiaus vaikais pradžioje vyksta kalbinis ugdymas. Pradiniame etape įvairaus amžiaus vaikus patariame skirstyti į kelias grupes: viena grupė mažamečiai, vadinamieji darželinukai, kita grupė – pirma klasė, t.y. tie, kurie dar tik mokosi skaityti, rašyti, o toliau, jeigu yra vaikų, trečia grupė – tie, kurie jau yra pramokę skaityti. Trečias etapas – ieškoma patalpų. Ketvirtas etapas – suradus patalpas, suformavus mokytojų kolektyvą, sutarus dėl mokymo pagrindų, kreiptis į vietos lietuvius, lietuvių bendruomenę, tėvus, kad šie atvestų vaikus į lituanistinę mokyklą. Vėliau jau ateina eilė finansiniams reikalams – pajamų ir išlaidų skaičiavimui. Kokios bus išlaidos, iš kur gauti pajamų? Dėl pajamų galimi įvairūs variantai, tai priklauso nuo šalies specifikos. Galima kreiptis į vietos valdžią dėl finansavimo, ieškoti rėmėjų, rinkti pinigus iš tėvų. O tada jau prasideda veikla. Kurdami mokyklą mokytojai gali pasirinkti įvairius modelius. Jie gali pasirinkti kalbinį ugdymą ar tik etnokultūrinį būrelį, arba tik dainų, šokių kolektyvą. Gali pasirinkti ir įvairias formas laiko atžvilgiu, pavyzdžiui, kai užsiėmimai vyksta vieną valandą per savaitę ar tris valandas per savaitę, galbūt rinktis vieną kartą per savaitę arba kartą per dvi savaites. Yra tokių mokyklų, kurias lankančių mokinių šeimos toliau gyvena, todėl tėvai sutinka atvežti vaikus į mokyklą kartą per dvi savaites, bet tada nori, jog užsiėmimai vyktų ilgiau. Taigi modelių gali būti įvairių.
Į mūsų mokyklą ateina daug keturmečių, kurie visiškai nekalba lietuviškai, pvz., iš mišrių šeimų. Ir mūsų mokytojos per tuos 3 metus, praleidžiamus ikimokyklinėje ir priešmokyklinėje grupėse, taip parengia vaikus, kad jie pradeda lankyti pirmą klasę su kitais vaikais be jokių problemų. Dažnai pirmos klasės mokytojos net nesupranta, kad kone trečdalis jų klasės vaikų iki ketverių ar penkerių metų net nemokėjo kalbėti lietuviškai.
- Jūs minėjote, kad Dublino lietuvių mokykla stengiasi atitikti Lietuvos bendrojo lavinimo programą, kaip mokyklai tai pavyksta?
- Programos tikslas yra išmokyti vaikus taisyklingai rašyti, skaityti bei suprasti, apie ką skaito, ir sugebėti išreikšti savo mintis taisyklinga lietuvių kalba tiek žodžiu, tiek raštu. Žinoma, 5–6 klasėje mokymosi lygis kyla, bet mes iš vaikų nereikalaujame mintinai išmokti gramatikos taisyklių, vaikui tiesiog reikia išmokti taisyklingai rašyti. Ir kai yra orientuojamasi į rezultatą, vaiką galima greičiau ir efektyviau išmokyti, nereikalaujant, kad jis atliktų kokias nors gramatikos užduotis ir kad namuose valandų valandas sėdėtų atlikdamas vadovėlyje parašytus pratimus. Lietuvoje yra populiarios korepetitoriaus paslaugos, ypač ruošiantis egzaminui. Ta sistema veikia tokiu būdu: mokinys ateina pas mokytoją korepetitorių neturėdamas pakankamai tam tikro dalyko žinių, pas tą mokytoją mokosi vieną–dvi valandas per savaitę ir tikisi, kad tas mokytojas paruoš ir išmokys jį per metus to, ko jis neišmoko mokykloje sėdėdamas kiekvieną dieną po kelias pamokas. Mes lituanistinėje mokykloje darome visiškai tą patį. Mes mokome vaikus kalbos tokiu pat korepetitoriavimo principu, žiūrime, kad vaikas pasiektų rezultatų, o ne atsėdėtų kažkiek valandų ir atliktų šimtus pratimų. Stengiamės, kad vaikas mokėtų taisyklingai rašyti, skaityti ir kad jam nebūtų streso. Tuomet ir matome rezultatą. Nes mokome to, ko jam reikės, t.y. praktinių įgūdžių. Nes iš sausos teorijos kalboje naudos yra mažai. Pavyzdžiui, atvažiuoja į Airiją iš Lietuvos abiturientas, mokykloje mokęsis anglų kalbos ir puikiai žinąs gramatiką, net geriau už vietinius gyventojus. O kai reikia kalbėti, tai nesugeba net dviejų sakinių suregzti.
Mūsų mokykla pirmoji iš lituanistinių mokyklų kreipėsi į Švietimo ir mokslo ministeriją ir gavo teisę atlikti standartizuotus testus, tuos pačius, kuriuos atlieka ir Lietuvoje bendrojo lavinimo mokyklose besimokantys vaikai. Mes pateikėme vaikams tuos testus kaip normalią užduotį. Mokytojams buvo uždrausta sakyti mokiniams, iš kur tie testai atsirado ir ką jie reiškia, kad jiems nebūtų streso ir jie kuo ramiau atliktų tas užduotis. Ir rezultatas buvo toks, kad mūsų mokyklos aštuntokų rašinių rašymo rezultatas buvo net aukštesnis negu Lietuvos vidurkis. Šiais metais mūsų mokiniai jau ketvirtą kartą iš eilės atliko tuos testus, kurių rezultatai mums padeda įvertinti mokyklos bei mokytojų darbą ir tobulinti mokymo procesą.
- Su kokiais iššūkiais susiduria užsienio lituanistinės mokyklos?
- Iššūkių yra įvairių. Vienas iš jų – patys mokytojai, tiksliau, jų kvalifikacija, galbūt patirties trūkumas. Turiu omenyje, jog kuriantis mokykloms žmonės galbūt turi daug motyvacijos, entuziazmo, tačiau neturi pakankamai patirties bei žinių. Todėl dažnai pasitaiko atvejų, kad, įkūrus mokyklą, ji po poros metų užsidaro. Dažniausiai žmonės susiduria su įvairiomis problemomis ir nežino, kaip jas spręsti. Todėl svarbu, kad mokyklos tarpusavyje bendradarbiautų. Švietimo komisija pasiūlė Švietimo ir mokslo ministerijai įvesti mentorystės programą, kad mokyklos, kurios yra seniau įsikūrusios ir sėkmingai veikia, taptų mentoriais toms mokykloms, kurios dar tik kuriasi ir pradeda darbą. Kai kuriose šalyse tai jau veikia, pavyzdžiui, JAV ar Airijoje, tačiau yra lietuvių bendruomenių, kurios veikia mažose šalyse, kur sukuriama galbūt tik pirma – ir dažniausiai vienintelė – mokykla, tai tokioms bendruomenėms būna sunku.
Dar viena problema – tinkamos literatūros stygius. Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos neveikia tokiu principu, kokiu dirba lituanistinės mokyklos, todėl nėra sukurtų nei tinkamų mokymo programų lituanistiniam švietimui, nei pagal tas programas paruoštų metodinių bei mokymo priemonių. Iki šiol esamos programos pritaikytos formaliam mokymuisi, t.y. ateina vaikas į mokyklą ir mokosi 6 valandas per parą 5 dienas per savaitę. O lituanistinės mokyklos neturi galimybių mokyti tokiu intensyvumu. Todėl daugelis mokymo priemonių, kurios iki šiol buvo ruoštos Lietuvoje, yra labai sunkiai pritaikomos lituanistinių mokyklų darbui. Bandome spręsti šią problemą rengdami rekomendacines programas, nes iš jų aiškiai matysis, ko mes siekiame, kokie galimi variantai, tuomet pagal tas programas galima būtų apsvarstyti naujų priemonių kūrimą. Tačiau yra šalių, kurios šią problemą sprendžia pačios. Pavyzdžiui, JAV Lietuvių Bendruomenė jau yra anksčiau išleidusi įvairių mokymo priemonių. Neseniai Čikagos mokykla išleido vadovėlį pirmokams. Airijoje taip pat dabar vykdome didelį projektą, kurio metu ruošiame visą pluoštą įvairioms amžiaus grupėms skirtų žodyno plėtros ir leksikos mokymo priemonių. Mūsų mokytojai pastebėjo, kad mums labai trūksta mokymo priemonių mokinių šnekamosios kalbos žodyno vystymui, ypač skirtų mažiems vaikams. O nežinant žodžių bei terminų, neišvysčius šnekamosios kalbos, nebus įmanoma vaikų išmokyti ir rašto. Vien gramatikos neužteka, kad vaikas išmoktų kalbą. Jis turi mokėti kalbėti įvairiomis temomis. Ir ne tik apie Žemaitės aprašytą lietuvišką kaimą bei šiaudines skrybėles su klumpėmis (kas irgi svarbu išmokti), bet ir apie šiuolaikines mašinas, kompiuterius, žirafas Afrikoje. Juk mūsų vaikams svarbu parodyti, jog lietuvių kalba skirta ne vien tik apie Lietuvą ir jos istoriją kalbėti. Vaikas turi mokėti kalbėti lietuviškai ir apie šiuolaikinius dalykus bei problemas.
Kalbino Virginija Grybaitė,
Renatos Dapšytės ir asmeninio archyvo nuotr.
www.pasauliolietuvis.lt
