Indų rašytoja ir politinė aktyvistė Arundhati Roy (g. 1961) visame pasaulyje išgarsėjo pirmuoju ir kol kas vieninteliu, prestižinę Bukerio premiją pelniusiu romanu „Mažmožių dievas“.
Žmogaus teisės ir aplinkosaugos klausimai tapo pamatinėmis problemomis, kurias savo tekstais ir viešais pasisakymais akcentuoja politinį aktyvizmą pasirinkusi rašytoja. Aštriai kastų sistemą kritikuojanti A. Roy savo politiniuose esė nuvainikuoja ir Indijos tautinio išsivadavimo judėjimo bei taikaus pasipriešinimo britų kolonializmui pradininką Mahatmą Gandhį. Plačiau apie tai su ja kalbasi „Zeit“ redaktorius Janas Rossas.
- Mahatma Gandhis yra viena žymiausių XX a. figūrų – jis sukėlė indus taikiai nepriklausomybės kovai prieš britų kolonializmą, tapo pavyzdžiu Martinui Lutheriui Kingui ir Nelsonui Mandelai, yra garbinamas milijonų žmonių visame pasaulyje. Jūs neseniai publikavote esė, kurioje negailite aštrios kritikos Gandhi. Kodėl?
- Gandhi palikimas milžiniškas. Nelaimei, jis buvo pakeistas ir netgi iškreiptas. Dabar jis turi mažai bendro su šio žmogaus pavarde. Iš pradžių neketinau rašyti apie Gandhį. Mano tekstas gimė kaip įvadas naujam vieno svarbiausių moderniosios Indijos intelektualų Bhimrao Ramjio Ambedkaro knygos „Annihilation of Caste“ leidimui. Ambedkaras buvo pagrindinis Gandhi kritikas. Suabejojo jo intelektualine, politine bei moraline pozicija. Jis pats gimė dalitų šeimoje...
- ...tarp „neliečiamųjų“ – žmonių, stovinčių ant žemiausios kastų sistemos pakopos. Aukštesniųjų sluoksnių atstovai su jais elgiasi kaip su raupsuotaisiais.
- „Annihilation of Caste“ yra tekstas, parengtas pagrindu kalbos, kurios Ambedkaras niekada nepasakė. Jis buvo publikuotas 1936 m. Ambedkaras atmeta induizmą ir kritikuoja induistinę kastų sistemą – brutaliausią, vulgariausią, hierarchiškiausią visuomeninio organizavimo formą pasaulyje. Tai maištingas tekstas; prieš parašydamas jį Ambedkaras viešai pareiškė, kad gimęs induistu visiškai nenori juo mirti. „Annihilation of Caste“ aiškinama, kodėl reikia atsitraukti nuo induizmo. Gandhi sureagavo.
- Ir apgynė kastų sistemą – santvarką, kurioje žmogaus profesija ir socialinis rangas atsinešami gimstant. Kaip likimas, nuo kurio negalima pabėgti.
- Būtent. Gandhi nuomonė kastų klausimu man pasirodė panaši į jo nuomonę rasių klausimu, palaikytą nuo 1893 m. du dešimtmečius gyvenant Pietų Afrikoje. Indijoje visi augome girdėdami pasakojimą, kaip į politiką Gandhi pasuko Pitermaricburgo traukinyje išmestas iš kupė, rezervuotos baltiesiems. Tačiau tai tik pusė istorijos.
- Kaip skamba jos pabaiga?
- Gandhi nebuvo pasipiktinęs rasių atskyrimu. Iš tiesų kupė baltiesiems jis sėdėjo todėl, kad manė, jog pasiturintis indas iš aukštesniosios kastos neturėtų keliauti kartu su, jo žodžiais tariant, „kafrais“. Suvokusi tai buvau šiek tiek sukrėsta. Savo tekste remiuosi Gandhio raštais, publikuotais 1893–1946 m. Jis su neįtikėtina panieka rašė apie juodaodžius afrikiečius, indų vergus, neliečiamuosius, darbininkus ir moteris. Didžiąją dalį laiko, praleisto Pietų Afrikoje, reklamavo draugystę su baltuoju režimu, kol galiausiai pareikšdamas trokštąs „imperinės brolystės“ su britais.
- Kodėl demokratija, šiaip ar taip besiremianti žmonių lygybe, Indijoje nepajėgi įveikti kastų sistemos?
- Tai susiję su balsavimo teise. Šiame lauke Ambedkaras kovojo vieną svarbiausių savo mūšių – siekdamas sukurti stiprią politinę jėgą, jis reikalavo, kad dalitai galėtų rinkti ir siųsti į parlamentą savo atstovus. 1931 m. tuometinė britų kolonistų valdžia pritarė šiam reikalavimui. Protestuodamas prieš šį sprendimą Gandhis pradėjo bado streiką, grasindamas tęsti jį iki mirties. Viskas baigėsi tuo, kad Ambedkaras turėjo pasiduoti. Tai buvo siaubinga akimirka mūsų istorijoje.
- Ilgą laiką buvote atsidavusi publicistikai, tačiau dabar vėl pradėjote rašyti romaną. Nusivylėte patirtimis, kurias išgyvenote kaip vieša intelektualė?
- Nesu tikra, kas yra viešas intelektualas. Taip pat nežinau, ar vaidinau svarbų vaidmenį. Nejaučiu nusivylimo. Tačiau kaip ir daugelis indų nerimauju dėl to, kas mūsų laukia – ryšiai su induistiniu nacionalizmu ir didžiųjų įmonių kapitalizmas. Kalbant apie save, man pasirodė, kad kritiką valstybei geriausiai išsakys šios tiesios, skubios politinės esė. Tačiau kita mano dalis nori būti laukinė, neatsakinga ir neprotinga, argumentuojanti ne vien faktais ir skaičiais. Tai neturi nieko bendro su nusivylimu. Tik jutau, kad galiu pasikartoti. Atėjo laikas padaryti šį tą naujo.
