Praėjusį penktadienį JAV prezidentas Donaldas Trumpas susitiko su Vokietijos kanclere Angela Merkel, ir neapsiėjo be naujo skandalo – į spaudos konferenciją susirinkusiems fotografams raginant jiems paspausti vienas kitam ranką, o Vokietijos lyderei jo paklausus – „ar norite rankos paspaudimo?“, Trumpas toliau sėdėjo sukryžiavęs rankas, įbedęs akis priešais save, ir ignoruodamas jos klausimą.
Kadangi stiprūs santykiai su JAV yra visas Vokietijos užsienio politikos pagrindas, vokiečių žurnalistai ir analitikai puolė analizuoti jų kūno kalbą ir susitikimo toną, ieškodami užuominų, ar jie gali tapti ne tik savo valstybių atstovais, bet ir asmeniniais sąjungininkais.
„Santykiai ne šilti, bet ir ne lediniai“, - šeštadienį parašė į kairę linkstantis internetinis dienraštis „Süddeutsche Zeitung“.
„Galėjo būti kur kas blogiau“, - savo ruožtu santykius, nuo kurių priklauso NATO aljanso ateitis ir globalinis saugumas, įvertino didžiausio tiražo Vokietijos dienraštis „Bild“.
Pirminė reakcija iš Merkel atstovo spaudai Steffeno Seiberto buvo optimistinė. Jis džiaugėsi Trumpo išreikšta parama sprendžiant krizę Ukrainoje bei patikinimu dėl NATO svarbos. Seibertas taip pat patvirtino Vokietijos siekį iki 2024-ųjų skirti 2 procentus savo bendrojo vidaus produkto karinei gynybai, kaip šalis ir pažadėjo per pernai metų NATO viršūnių susitikimą.
Tačiau atrodo, kad to Trumpui nepakako – ankstyvą šeštadienio rytą jis savo „Twitter“ paskyroje parašė, kad Vokietija yra skolinga aljansui „milžiniškas sumas pinigų“.
„Nepaisant to, ką jūs girdėjote iš NETIKRŲ NAUJIENŲ, aš turėjau PUIKŲ susitikimą su Vokietijos kanclere Angela Merkel, – rašė jis. – Tačiau Vokietija yra skolinga milžiniškas sumas pinigų NATO, ir Jungtinėms Valstijoms būtina mokėti daugiau už šią galingą, ir labai brangią, gynybą, kurią ji teikia Vokietijai!“
Pasak aljanso išplatintų duomenų, 2016-aisiais Vokietija skyrė 1,2 proc. savo bendrojo vidaus produkto karinei gynybai, palyginus su 3,6 proc., kuriuos skyrė Jungtinės Valstijos. Tačiau, kaip pažymi saugumo ekspertai, vien tai, kad NATO narės skirs daugiau lėšų savo gynybai, automatiškai nesumažins finansavimo naštos, tenkančios Briuseliui ar Vašingtonui.
Naujieji Trumpo komentarai kai kuriems užsienio politikos ekspertams taip pat priminė, kaip jis elgėsi savo prezidentinės kampanijos laikotarpiu, be skrupulų keisdamas savo poziciją tam tikrais klausimais į visiškai priešingas.
„Mes dar kartą pamatėme daktarą Džekilį ir poną Haidą, - sako Sylke Tempel, Vokietijos užsienio reikalų tarybos leidžiamo laikraščio „Internationale Politik“ vyriausioji redaktorė, vertindama Trumpo pasirodymą per jungtinę JAV ir Vokietijos lyderių spaudos konferenciją praėjusį penktadienį. – Jis buvo daktaras Džekilis, skaitydamas savo pranešimą, kalbėdamas gražius dalykus apie ekonominius ryšius, jo pasišventimą Ukrainai, bendrą draugystę; visas tas grožybes. Tuomet, prasidėjus klausimų ir atsakymų sesijai, jis sugrįžo prie senų triukų – žiniasklaidos keiksnojimo, britų kritikavimo.“
Nors prisiminimai apie šiltus Merkel santykius su buvusiu prezidentu Baracku Obama taip greitai neišblės iš daugybės vokiečių atminties, verta atminti, kad jiems pasiekti tokį lygį prireikė kelių metų ir pakartotinių susitikimų. Pavyzdžiui, 2009 m. birželį Drezdene surengtoje jungtinėje spaudos konferencijoje Merkel demonstravo akmeninę kūno kalbą ir šaltą formalumą, o dar anksčiau nesuteikė Obamai leidimo pasakyti kalbą Vokietijoje per jo 2008 m. prezidentinę kampaniją.
Taip pat prisiminkime 2006-uosius, kuomet Obamos pirmtakas, prezidentas George‘as W. Bushas, pabandė pralaužti ledus, žaismingai apkabindamas kanclerę per pečius, bet pragmatiškoji vokietė išsisuko iš jo glėbio. Vis dėlto, jau po vienerių metų, per Aštuoneto grupės viršūnių susitikimą, ji drauge su Bushu draugiškai šnekučiavosi apie bendrą jų viziją kurti globalinį planą kovai su klimato kaita.
Tačiau abu Trumpo pirmtakai prezidento poste laikėsi griežtų diplomatinių standartų ir veikė išvien su globalinėmis institucijomis, kad paskatintų bendradarbiavimą tarp pasaulio šalių. Vokiečius Trumpo pasiryžimas ignoruoti tuos standartus ir žavi, ir piktina.
„Vienintelis dalykas, kuris nesikeičia, yra vienas: Donaldas Trumpas sako tai, ką nori“, - rašo Nikolausas Blome, „Bild“ redaktoriaus pavaduotojas.
