Išpažintis - tai dovana, dovanojanti gyvenimą, sako Tomas Hoopesas, amerikiečių katalikų žurnalistas, rašytojas. Portalo „Aleteia“ skaitytojams jis pateikia septynias priežastis, kodėl reikia dažnai eiti išpažinties ir vesti vaikus.
1. Nuodėmė tai našta. Nuodėmė veda į depresiją, nusivylimą, nes tai ne tik paprasčiausias taisyklių pažeidimas: tai mūsų širdyse įrašyto tikslo pažeidimas. Išpažintis sužadina kaltę ir nerimą, sukeltą nuodėmės, ir gydo.
2. Nuodėmė skatina blogį. Viename filme blogietis Bena Wadas prasitarė: „Negaištu laiko geriems darbams. Jei padarai kažkam gera, įsivaizduoju, kad tai tampa įpročiu“. Aristotelis sakė: „ Esame tuo, ką nuolat darome“. Kaip rašoma Katekizme, nuodėmė sukelia polinkį nusidėti. Apsisprendimas sustabdyti nuodėmę padeda ugdytis naujus įpročius, paremtus dorybėmis.
3. Mes jaučiame poreikį ją išsakyti. Jei sulaužai kokį daiktą, priklausiusį draugui, kurį jis labai mėgo, nepakaks, kad gailėtumeisi. Jausi pareigą paaiškinti ką padarei, išreikšti gailestį ir nuveikti kažką, kad atitaisytum skriaudą. Tas pats nutinka kai sugadiname kažką santykyje su Dievu. Turime pasakyti tai, ko gailimės, ir bandyti sutvarkyti dalykus. Benediktas XVI pabrėžia, kad turėtume atrasti būtinybę eiti išpažinties net jei sunkiai nenusidėjome. „Juk tvarkome savo namus kas savaitę, net jei betvarkė visuomet ta pati. Kad gyventume švariai, naujai, kitaip nešvaros gal ir nesimato, bet ji kaupiasi. Tas pats galioja ir sielai“.
4. Išpažintis padeda pažinti save. Savęs įsivaizdavimas gali būti labai klaidingas, kaip daugybė deformuotų veidrodžių. Kartais matome savo atvaizdą ryškų ir nuostabų, keliantį pagarbą, kartais – nekenčiamą ir groteskišką vaizdą. Išpažintis priverčia mus pažvelgti į savo gyvenimą objektyviai, atskirti tikras nuodėmes nuo neigiamų jausmų ir matyti save tokius, kokie iš tiesų esame.
5. Išpažintis padeda vaikams. Ir vaikai turėtų eiti išpažinties. Kai kurie autoriai pabrėžia neigiamus aspektus, susijusius su vaikų išpažintimi – vaikai priversti stovėti eilėje ir galvoti apie dalykus, dėl kurių turėtų jaustis kaltais. Neturėtų taip būti. Danielle Bean, „Catholic Digest“ redaktorė, kartą prisiminė, kaip jos broliai ir seserys plėšydavo nuodėmių sąrašus po išpažinties ir išmesdavo į nutekamąjį vamzdį. „Koks išsilaisvinimas!“ rašė ji. Nusiųsti savo nuodėmes į tamsų pasaulį, iš kur atėjo, atrodė labai tinkama. Sesers kumštelėjimas ar atsikalbinėjimas prieš mamą nebebūdavo našta, kurią reiktų nešiotis. Išpažintis vaikams gali suteikti progą vaikams pasipasakoti be baimės, kur galėtų gauti patarimą iš suaugusio, jei bijo kalbėtis su tėvais.
6. Būtina išpažinti mirtinas nuodėmes. Kaip pabrėžia Katekizmas, mirtina neišpažinta nuodėmė užtraukia pašalinimą iš Kristaus Karalystės ir amžiną mirtį pragare, mūsų laisvė turi galią daryti negrįžtamus pasirinkimus“. XXI a. Bažnyčia primena, kad sunkiai nusidėję katalikai negali eiti Komunijos be išpažinties.
7. Išpažintis - tai asmeninis susitikimas su Kristumi. Per kunigo tarnystę išpažinties metu mus gydo ir atleidžia Kristus. Klausykloje susitinkame su juo asmeniškai. Kaip išminčiai prie ėdžių, jaučiame nuostabą ir nusižeminimą. Jaučiame ir dėkingumą, apgailestavimą ir ramybę. Turėtume norėti kalbėti apie išpažintį kaip kalbame ir apie kitus svarbius dalykus. Svarbu padėti kitiems pasiryžti eiti išpažinties. Pasistenkite, kad išpažintis taptų įprastu dalyku. Kad žmonės atrastų šio išlaisvinančio sakramento grožį.
**
Atgailos (Sutaikinimo) sakramentas yra skirtas kiekvienam po krikšto nusidėjusiam ir atgailaujančiam krikščioniui. Šis sakramentas yra svarbus žmogaus išganymui. Bažnyčioje jis švenčiamas kasdien prieš kiekvienas šv. Mišias. Atgailos sakramento reikia eiti tada, kai nusidedama, nes gyventi be Dievo malonės yra nuostolinga ir rizikinga. Padarius tik lengvas, kasdienes nuodėmes, išpažinties galima eiti kartą per mėnesį, nes Atgaila suteikia veikiančiųjų malonių priešinantis blogiui, grąžina ar padidina pašvenčiamąją malonę. Katalikams Bažnyčia įsako bent kartą metuose atlikti išpažintį, tačiau tikintieji yra kviečiami neatidėlioti Atgailos sakramento didžiųjų Bažnyčios švenčių dienoms, kuomet yra daug žmonių, skubama, stokojama išorinio ir vidinio susikaupimo sąlygų. Kad Atgailos sakramento šventimas būtų pilnas, tikintysis turi įvykdyti penkias šiam sakramentui priklausančias sąlygas: nuodėmes atsiminti; už jas gailėtis; ryžtis nebenusidėti; nuodėmes išpažint; ir už jas atsilyginti.
