Likus dviem mėnesiams iki šių metų pabaigos, mums sparčiai baigiasi juostos, kurios galėtų pretenduoti laimėti Oskarą už geriausią metų filmą, o vieno aiškaus nugalėtojo horizonte vis dar nematyti. Ne, tai nėra negirdėta, ypač turint galvoje tai, kad daugelis kandidatų į reikšmingiausią Holivudo kino apdovanojimą yra išleidžiami pačioje metų pabaigoje. Tačiau tuo pačiu metu pernai, visi kritikai trofėjų jau buvo atidavę (ir, kaip vėliau paaiškėjo, teisingai) juostai „12 Years a Slave“. Dar prieš metus filmas „Argo“ debiutavo spalį, o filmas, kurį jis nugalėjo, „Lincoln“, jau buvo parodytas Niujorko kino festivalyje. „The Artist“ buvo išleistas 2011 m. lapkričio pabaigoje, tačiau į Oskarą pretendavo dar nuo tų pačių metų Kanų kino festivalio.
Baigiantis 2014 m. spaliui, aiškaus nugalėtojo nematyti dėl kelių rimtų priežasčių: a) nebuvo išleistas toks vasaros filmas, kuris sujungtų įspūdingą pasisekimą žiūrovų tarpe su Oskaro verta medžiaga, b) tokie su Oskarais pažįstami režisieriai kaip Davidas Fincheris („Gone Girl“) ir Bennettas Milleris („Foxcatcher“) pristatė filmus, kurie nusipelno nominacijų, bet vargiai pretenduoja į laurų vainikus, ir, c) festivalių reakcijos kritikų tarpe buvo labai prislopintos, ar kalbėtume apie Toronto kino festivalį (kuriame triumfavo, tačiau toli gražu ne dominavo „The Imitation Game“), ar apie Venecijos (kur „Birdman“ įvertinimai pasimetė tarp krūvos kitų).
Greičiausiai laimėtoju taps vienas iš šių septynių filmų, iš kurių keturi jau pasirodė kino teatruose, kad ir ribotu tiražu, arba bent jau buvo parodyti kino festivaliuose, o štai paskutinių trijų dar nematė niekas.
„Boyhood“: Rimčiausias pretendentas
Didžiausia priežastis, dėl kurios lenktynės dėl geriausio metų filmo apdovanojimo atrodo tokios tylios, yra ta, kad mes turime rimčiausią kandidatą, tačiau niekas nenori apie jį kalbėti. Visi, kurie viliasi, kad ši Richardo Linklaterio dvylika metų kurta istorija apie berniuko įžengimą į suaugusiųjų pasaulį laimės Oskarą, žino, kad geriausi filmo šansai glūdi būtent jo likime už radaro, nes kalbėti apie šį filmą kaip apie pretendentą į Akademijos apdovanojimą iš esmės reiškia sumindyti visas jo galimybes. „Boyhood“ būtų idealus pasirinkimas tais metais, kai didesni, pompastiškesni, akivaizdesni „Oskaro jaukai“ dėl vienos ar kitokios priežasties pasirodytų nebetinkami. Visas šio filmo žavesys slypi tame, koks netikėtas pasirinkimas tai būtų.
„The Imitation Game“: Lengvas grobis
Čia visi argumentai aiškūs: Oskarų publikos mėgstamas žanras (biografinė juosta, kurioje Benedictas Cumberbatchas vaidina homoseksualų kompiuterių mokslo pradininką Alaną Turingą), rimta už jo slypinti reklaminė kampanija („The Weinstein Company“), TIFF publikos apdovanojimas (kaip ir „12 Years a Slave“, „The King's Speech“, ir „Slumdog Millionaire“ atveju). Tai tas filmas, kurį visi, vis dar nepatenkinti tuo, kad „The King's Speech“ sutriuškino „The Social Network“, laiko tam tikra apsaugo nuo apsikvailinimo dar kartą. Tai be galo ciniškas pasirinkimas žmonių, kurie yra įsitikinę, kad patys Oskarai yra be galo ciniški. Ne, „The Imitation Game“ nėra prastas filmas. Tačiau jis nėra puikus, o svarbiausia tai, kad jis nėra toks, kuris baigtųsi triumfo ir draugystės nata, kaip „The King's Speech“. Žinoma, negalime nuvertinti Harvey Weinsteino, tačiau tikrai... šis filmas?
„Birdman“: Filmas apie filmus
Ar Alejandro Gonzálezo Iñárritu juosta „Birdman“ turi galimybę nusinešti didžiausią metų apdovanojimą? Turint omenyje jo 92 proc. siekiantį kritikų pritarimo reitingą ir jo savimeilę glostančias idėjas apie menininkus komercializmo ir kritikų eroje, tikrai atrodo, kad tai yra rimtas pretendentas bent jau į nominaciją. Tačiau apie pergalę kalbėti dar nereiktų – „Birdman“ kiek prašauną į tą Akademijos nustatytą taikinį. Vis dėlto, nors vieni kritikai nemano, kad filmas turi tiek daug ką pasakyti apie meną, superherojų filmus ar vaidybą, kaip mano patys jo kūrėjai, kiti visiškai su tuo nesutinka.
„Whiplash“: Įsibrovėlis į vakarėlį
Akademijai patinka padaryti atradimą, ir netgi „Boyhood“ bandant pretenduoti į geriausio metų filmo apdovanojimą kaip nepriklausomai juostai, dar nėra priežasties tuo atradimu laikyti Richardą Linklaterį – kad ir kokie seni ar nesusivokiantys aplinkoje yra Akademijos balsuotojai. Tą poziciją greičiausiai užpildys labai vyriška Damieno Chazelle'io juosta apie būgnininko kelią į pripažinimą, kuri artėjant metų pabaigai susilaukia vis aistringesnės paramos, o lenktynėse dėl Oskaro neretai ir yra svarbiausia tikras entuziazmas, iškilęs virš mandagios pagarbos. Jeigu dar to nepastebėjote, greitai savo „Twitter“ naujienų sraute pamatysite vis daugiau žmonių, raginančių pasižiūrėti „Whiplash“, nes tai būtent toks filmas, kuris žmonėms ne tik patinka, bet ir sukelia norą jį remti. „Whiplash“ jau turi aktyvių rėmėjų. Oskarų kampanijoms to ir reikia.
„Unbroken“: Nežinomos juostos žavesys
Dabar prieiname prie filmų, kurių dar niekas nematė. Visi jie yra tobuli beformiai padarai be jokių trūkumų ir su neribotomis galimybėmis. Kiekvienais metais pasitaiko tokių galingų pretendentų į apdovanojimus... kol žmonės jų nepamato. Šis atrodo geresnis nei dauguma, su tokia medžiaga (Antrasis pasaulinis karas, nepalaužiama žmogaus dvasia), kuri tiesiog šaukia „apdovanojimų filmas“, o kur dar Angelina Jolie režisierės kėdėje! Jeigu jis tikrai bus toks geras ir keliantis entuziazmą, kaip atrodo iš treilerių, kuris gi iš mūsų nenorėtų pamatyti, kaip laurų vainiką gauna Jolie? Daugeliu atžvilgių, tai tam tikras katės pirkimas maiše – juosta „ant popieriaus“ atrodo labai gerai. O ir cinikai yra greiti besti pirštu į Jolie ir prisiminti tokias pavardes kaip Affleckas, Redfordas, ir Costneris - aktorius, kurie ėmėsi režisūros ir kurių garbė stumtelėjo juos į pergalę vietoje ne tokių garsių filmų kūrėjų. Tačiau ši formulė pasiteisina ne visada. Štai Robertas De Niro yra vienas labiausiai Akademijos mėgstamų aktorių, ir kritikai prognozavo jam panašią sėkmę su jo 2006 m. juosta „The Good Shepherd“. Tai nebuvo blogas filmas, tačiau jis laurų nenuskynė. Tad jokių garantijų nėra.
„Interstellar“: Viltingas gigantas
Efektų pripildyti blokbasteriai neretai sunkiai susirenka reikalingus pagarbos taškus, kad būtų priimti į geriausio metų filmo apdovanojimo nominacijų gretas. Kad ten patektų, paprastai jiems pritrūksta to papildomo, susimąstyti verčiančio elemento. Christopheriui Nolanui nepavyko to padaryti su „The Dark Knight“, ir nors „Inception“ buvo vienas iš dešimties kandidatų į geriausio 2010 m. filmo Oskarą, į jam prognozuotą geriausio režisieriaus apdovanojimą buvo užtrenktos visos durys. Kad pagaliau namo parsivežtų Oskarą su savo paskutine juosta, Nolanas turės labiau nei kada nors anksčiau pasistengti įtikti Akademijai. Tarp kandidatų pasirodžius tokioms netikėtoms juostoms, kaip „Boyhood“ ir „Whiplash“, „Interstellar“ yra paskutinis galimas gigantas, kuris galėtų nesustabdomai atžygiuoti į apdovanojimus, savo kelyje palikdamas sutriuškintas pelno prognozes ir žadą atimančias kritikų recenzijas. Niekas, išskyrus išrinktuosius labai svarbius asmenis (Oskarą pelniusius režisierius Angą Lee ir Steve‘ą McQueeną, aktorius Jake‘ą Gyllenhaalą, Chrisą Rocką, Keviną Baconą ir Kyrą Sedgwick, supermodelį Heleną Christensen, „Viacom“ direktorių Philippe‘ą Daumaną, milijardierių Ronaldą Perelmaną ir tikrą kosmoso ekspertą dr. Neilą deGrasse Tysoną), filmo dar nematė, o jie visi tyli tarsi prisisėmę vandens į burnas. Arba tai bus nesustabdomas kino monstras... arba ne.
„American Sniper“: Savo eilės laukiantis amerikietis
Clintas Eastwoodas tai jau yra padaręs anksčiau. 2004 m., kai atrodė, kad toks prestižinis režisierius kaip Martinas Scorsese jau prasiskynė savo kelią į pergalę su „The Aviator“, Eastwoodas pačiame metų gale išleido „Million Dollar Baby“, išreklamavo mažytę istoriją apie moterį boksininkę ir jos paniurėlį trenerį, ir tik per plauką pačiupo apdovanojimą. Nuo to laiko, toks iš anksto apgalvotas žingsnis buvo išbandytas dar kelis kartus, ir tik vieną kartą sėkmingai („Letters from Iwo Jima“ 2006 m. pačiupo Oskarą, kurį daugelis jau buvo atidavę „Dreamgirls“), tačiau daugeliu kitų atvejų – nesėkmingai (prisiminkite „Gran Torino“ ar „Invictus“). Kalbant apie „American Sniper“, jis turi kraują kaitinantį ir vieną po kito apdovanojimus renkantį Bradley Cooperį, kuris vaidina tikrą karinio jūrų laivyno „ruonį“ Chrisą Kyle‘ą. Tai panašu į tokį visiems tėčiams patinkantį filmą, kuriuose specializuojasi Eastwoodas, tačiau taip pat ganėtinai sudėtinga įsivaizduoti publiką (ar Akademijos balsuotojus), šiomis dienomis entuziastingai laukiančią filmo apie karinius konfliktus Vidurio Rytuose. Tai rizikingas žingsnis, tačiau su gruodžio 25 d. numatoma premjera, tai bus paskutinis šių metų žingsnis.
