Tai viena iš garsiausių Amerikos istorijos scenų. Saujelė piligrimų ruošia didžiules lapkričio vaišes, kad padėkotų už gausų derlių ir pagerbtų pirmąją žiemą naujoje žemėje išgyventi padėjusius indėnus. Piligrimai ir indėnai drauge sėda už iškilmių stalo, ant kurio puikuojasi kalakutas, moliūgų pyragas ir spanguolių padažas.
Kiek istoriškai teisingas yra toks pirmosios Padėkos dienos paveikslas? Pasirodo, nelabai. Štai labiausiai paplitę mitai apie vieną mėgstamiausių amerikiečių švenčių.
Mitas: Pirmojoje Padėkos dienoje dalyvavę naujakuriai buvo vadinami piligrimais.
Faktas: Jie net patys savęs piligrimais nevadino – jie save vadino „šventaisiais“. Ankstyvieji amerikiečiai taikė terminą „piligrimai“ visiems ankstyviesiems kolonistams. Tik nuo XX a. šis terminas pradėtas naudoti išimtinai prie Plimuto akmens išsilaipinusiai kompanijai įvardinti.
Mitas: Tai buvo iškilminga religinė proga.
Faktas: Vargu. Tai buvo tris dienas trukusi derliaus šventė, kurioje buvo geriama, lošiama, varžomasi sporto rungtyse ir net šaudoma į taikinius iš angliškų muškietų (šaudymo tikslas buvo draugiškai perspėti indėnus, kad piligrimai yra pasirengę gintis).
Mitas: Padėkos diena buvo surengta lapkritį
Faktas: Ji vyko kažkuriuo metu nuo rugsėjo pabaigos iki spalio vidurio – po to, kai buvo nuimtas derlius. Lapkritį, pasak istoriko Richardo Erlicho, „naujakuriai ruošėsi žiemai, sūdė ir džiovino mėsą ir užtaisinėjo namus, kad šie taptų kuo atsparesni vėjams“.
Mitas: Piligrimai dėvėjo skrybėles su sagtimis.
Faktas: Nė vienas pirmosios Padėkos dienos dalyvis nebuvo apsirėdęs taip, kaip jie vaizduojami dailės kūriniuose: piligrimai nesirengė juodai, neturėjo sagčių nei ant batų, nei ant skrybėlių, ir nedėvėjo aukštų skrybėlių. Tiesiog taip juos pavaizduoti nusprendė XIX a. dailininkai, kuriems juodi drabužiai ir sagtys asocijavosi su senamadiškumu.
Mitas: Jie valgė kalakutą.
Faktas: Jie valgė elnieną, ne kalakutą. Piligrimas Edwardas Winslow vėliau rašė: „Mes linksminomės ir šventėme tris dienas, indėnai sumedžiojo penkis elnius, kuriuos atgabeno į plantaciją.“ Winslow mini, kad keturi piligrimai išėjo „medžioti paukščių“, tačiau nei jis, nei kas kitas neminėjo, kokie tai buvo paukščiai. Tad jei jie ir valgė kalakutą, tai nebuvo svarbiausias patiekalas. „Kolonistams puotos viršūnė buvo elniena, nes jiems tai buvo nauja ir neragauta, – sako piligrimų muziejaus „Plimoth Plantation“ Masačusetse tyrimų direktorė Carolyn Travers. – Anglijoje elniai priklausė aristokratų dvarams, o už jų medžioklę, kuri buvo laikoma brakonieriavimu, eiliniams žmonėms grėsė areštas. Kolonistai laiškuose namo nuolat kalbėjo apie elnieną.“
Pirmosios Padėkos dienos meniu taip pat galėjo būti menkės, ešeriai, moliuskai, austrės, paprastieji kukurūzai, vietinės uogos ir slyvos, o maistas užgeriamas vandeniu, kukurūzų alumi ir dar vienu gėrimu, kurį piligrimai švelniai vadino „stipriuoju vandeniu“.
Tiksliai žinoma ir tai, ko ant pirmosios Padėkos dienos stalo tikrai nebuvo, įskaitant moliūgų pyragą – tais laikais piligrimai moliūgą tiesiog išvirdavo ir valgydavo be jokių priedų. O kadangi piligrimai tuo metu dar neturėjo malūnų ir galvijų, ant stalo tikrai nebuvo duonos (išskyrus kukurūzų duoną), jautienos, pieno ar sūrio. Beje, piligrimai nevalgė ir Naujosios Anglijos omarų. Priežastis? Jie šiuos gyvius palaikė stambiais vabzdžiais.
Mitas: Panašią šventę piligrimai rengė kasmet.
Faktas: Nėra jokių įrodymų, kad ši šventė buvo surengta ir kitais, 1622-aisiais, metais. Greičiausiai taip nutiko dėl to, kad tam nebuvo nuotaikos – derlius buvo prastas, o be to, jiems teko pasirūpinti naujai atvykusiu būriu piligrimų, kuriems reikėjo atrasti maisto ir būstus žiemai.
