Kai premjeras Algirdas Butkevičius suformavo Vyriausybę ir pradėjo darbą, iš kai kurių pasisakymų atrodė, kad jis supranta didžiąsias Lietuvos problemas, nepaskęs rutinoje ir imsis esminių reformų. Taip neatsitiko. Per tuos valdymo metus Premjeras pasirodė kaip eilinis pilkas sovietinis aparatčikas, o šalies bėdos ne tik nesumažėjo, bet ir smarkiai pagilėjo.
Nr. 1 Migracija
Nėra tokio politiko burtininko, kuris per kelis metus išspręstų emigracijos problemą, tačiau per šią kadenciją migracijos politikai Vyriausybė neskyrė jokio rimto dėmesio. A. Butkevičius yra sakęs, kad jį šokiravo mokslininkų perspėjimai apie prastą demografinę prognozę, tačiau nieko nėra daroma. Vyriausybė neturi jokios migracijos politikos. Nėra paskirta atsakinga institucija. Nėra jokios emigravusių lietuvių sugrįžimą skatinančios strategijos.
Šiuo klausimu Vyriausybėje visiškas chaosas ir pasimetimas ir tai atsispindi skaičiuose. Kasmet Lietuva netenka po 30 tūkst. savo gyventojų. Per šiuos ekonomikos kilimo metus situacija nė trupučio nepasikeitė. Pernai metais kiek smuktelėjęs emigruojančiųjų skaičius, šiemet vėl auga, netgi nepaisant gerėjančios ekonomikos ir augančių atlyginimų. Per I pusmetį išvyko 22,6 tūkst. gyventojų, kai 2014 m. tokių buvo 17 tūkst.
Nr. 2 Investicijos
Visą Rytų Europą nustebinęs A. Kubiliaus vyriausybės sugebėjimas per trumpą laiką pritraukti svarbius užsienio investuotojus, jau netolima praeitis. „Chevron“, „Barclay‘s“, „Western Union“ – tai 5-6 metų senumo istorijos.
Ką pavyko nuveikti per šią kadenciją? Praradome pagreitį ir turime štai ką – Lietuvai tenka mažiausiai investicijų visoje Europoje. Na gerai, lenkiame tik rumunus, bet kasmet vis labiau atsiliekame nuo lyderių. 2014 metais sulaukėme 2,2 karto mažiau investicijų palyginti su 2013 m. Su tokiais rodikliais mes niekada nesugebėsime pakartoti Airijos stebuklo, kuriuo taip žavėjosi ir į ką lygiavosi ankstesnis premjeras.
O kokią augimo strategiją siūlo Lietuvai A. Butkevičius? Iš jo Vyriausybei skirtų ketverių metų trys jau pralekė, o lyderiaujančių kompanijų nematyti. Be investicijų, nebus didelių algų, mažo nedarbo, o talentai emigruos į užsienį. Vadinasi nebus viso to, ką socdemai žadėjo, bet kam įgyvendinti neturi nei valios, nei idėjų.
Nr. 3 Šešėlis
Pasak kai kurių tyrimų, šešėlio mastas kiek sumažėjo, tačiau tas sulysimas niekis lyginant su jo likusia apimtimi. A. Butkevičius dalino skambius pažadus apie išmaniąsias VMI programas, apie naują požiūrį, tačiau pagal į biudžetą surenkamas pajamas vistiek esame absoliutūs autsaideriai visoje ES. Ir tai ne dėl mažų mokesčių.
Kaip pastebi analitikai Vyriausybė perskirsto vos 27 proc. BVP būtent dėl milžiniško šešėlio, kuris siekia apie 26 proc. Direktoriai, kurie neuždirba nei minimumo, „pasatai“ per sieną vežiojantys orą, mokesčių slėpimo „bačkos“, bankrotų „feniksai“, daugiabučius statantys „patentininkai“ ir kiti metodai puikiai žinomi tiek Vyriausybei, tiek mokesčių inspektoriams. Tai kas gi padaryta, kad tie 2 mlrd. šešėlinių eurų patektų į biudžetą ir būtų galima apmokėti už kelių statybą, mokytojų algas, finansuoti policiją ir mediciną?
Nr. 4 Regionai
Lietuvos regionų katastrofa ne tik nesumažėjo per A. Butkevičiaus valdymo metus, bet tik dar padidėjo. Lietuva sparčiai tampa vos kelių, ar net vieno miesto valstybe, o regionai degraduoja. Na, kokia yra, pavyzdžiui, Ignalinos perspektyva, kai gimsta 112, miršta 401, o jaunuolių, kurie sulaukia 18 metų, emigruoja 90 proc.?
Lietuvoje pasikeitė ES finansavimo programa, baigėsi 2007-2013 m. ir prasidėjo 2014-2020 m. Buvo galima iš esmės reformuoti finansavimo kryptis. Vietoj to, kad pinigai būtų leidžiami vėjais tiesiant šaligatvius, vandentiekį ir šiltinant kultūros namus, buvo galima sutelkti dėmesį į investicijų pritraukimą, verslo sąlygų gerinimą bei darbo vietų kūrimą. Nebuvo pakeista nieko. Toliau statysim butaforinius Potiomkino kaimus, toliau bus tiesiami šaligatviai ir toliau vyks regionų degradavimas, beje, pačių socdemų rinkiminėse apygardose...
Nr. 5 Nelygybė
Na ir paskutinis, bet tikram kairiajam, skaudžiausias A. Butkevičiaus pralaimėjimas. Per šį Premjero valdymą turčiai tapo dar turtingesni, o vargšai dar skurdesni.
Pasaulinis GINI indeksas, kuris matuoja nelygybę tarp visuomenės grupių, fiksuoja, kad vienintelis laikotarpis kai skirtumai tarp turitingiausių ir vargingiesių sluoksnių mažėjo, buvo per A. Kubiliaus valdymo metus. Dabar skirtumai vėl ėmė augti. Panašiai bloga situacija yra tik silpniausiose ES šalyse Bulgarijoje, Rumunijoje, Portugalijoje, Graikijoje ir Latvijoje.
Pagal pajamų nelygybę Lietuva lygiuojama su Tanzanija, Laosu, Mongolija ir Uzbekistanu. Kai šešėliniai verslininkai per TV laidas ir blizgiuose žurnaluose puikuojasi naujais namais bei automobiliais, darželių auklėtojos, socialiniai darbuotojai bei fabrikų siuvėjos uždirba vos po 300 eurų. Ką Vyriausybė padarė, kad jaunos šeimos neemigruotų, o gautų socialinį būstą, neįgalieji ir senjorai įsilietų į darbo rinką, kaliniai nedykinėtų uždaryti, mažamečių tėvai be problemų gautų vietų darželyje, o šeimos su vaikais nesijaustų atstumtos iš visuomenės? „Socialdemokratinei“ Vyriausybei tik rūpėjo viešbučiams sumažinti PVM tarifą ar apginti K. Brazauskienės teisę į rezidenciją. Jokio dėmesio pažeidžiamiausiems visuomenės sluoksniams.
Premjeras per šiuos valdymo metus neskyrė dėmesio svarbiausioms Lietuvos problemoms. Darbotvarkėje vyravo tik eiliniai, kosmetiniai pakeitimai, kurie nesudarė sąlygų valstybės proveržiui. Premjeras neištęsėjo pažadų ir neparodė jokios kokybiškai kitokios politikos.
Kęstutis Masiulis, Seimo narys
