„Geriausiems trūksta ryžto, o blogiausi yra kupini aistringos jėgos“. Tokius žodžius airių poetas Williamas Butleris Yeatsas parašė beveik prieš šimtą metų, po Pirmojo pasaulinio karo, bet jie kaip niekad gerai atspindi ir neseniai už mūsų nugarų likusius metus.
2015-aisiais mums kirto terorizmo rykštė, Sirijos pilietinio karo agonija, „Islamo valstybės“ barbariškumas ir „Boko Haram“ seksistinis smurtas Nigerijoje, puikiai iliustruojantys „aistringą jėgą“, kurios kupini baisiausi žmonijos aspektai. Dar daugiau, tarptautinė bendruomenė vis dar neparodė tikro ryžto narplioti pagrindines konfliktų priežastis ir ginti žmonių teises.
Karas, nestabilumas ir atsakingo valdymo trūkumas Afrikos ir Vidurio Rytų šalyse privertė daugiau nei milijoną žmonių patraukti į pavojingą kelionę Europos link. Juodąjį žemyną ir toliau drasko daugybė konfliktų – nuo politinio smurto Burundyje iki religinių žudynių Centrinėje Afrikos Respublikoje. Pernelyg daug nekalto kraujo yra praliejama dėl to, kad lyderiai negali ar nenori pamiršti visų asmeniškumų vardan savo žmonių gerovės. Afrikoje baimę dar labiau sustiprina autoritarizmo tendencijos, konstitucinės teisės nepaisymas ir nesitraukianti korupcijos dėmė. Nenuostabu, kad žmonės palieka savo gimtuosius namus ieškodami geresnio gyvenimo užsienyje.
Nepriklausomai nuo to, kodėl jie išvyksta, visi pabėgėliai ir migrantai turi teisę, kad su jais elgtųsi pagarbiai ir pagal tarptautines normas. 2015-aisiais taip vyko, deja, ne visada. Europos Sąjungai nepavykus užtikrinti deramos ir sąžiningos migrantų ir prieglobsčio prašytojų priėmimo politikos, daugybė žmonių ir toliau lieka teisinėje aklavietėje, palikti likimo valiai ir be jokių vilčių.
Tuo pat metu, precedento neturintys migracijos lygiai pačioje Europoje išprovokavo tam tikras bjaurias reakcijas. Nepaisant pozityvios lyderystės, kokią pademonstravo, pavyzdžiui, Vokietijos kanclerė Angela Merkel, arba nesuskaičiuojamos galybės humanitarinio švelnumo, parodyto paprastų piliečių visame Senajame žemyne, ekstremistiškai ir ksenofobiškai nusiteikusios politinės galios pasinaudojo kilusiu nepasitenkinimu, kad dar giliau įtvirtintų savo neapykantos ir netolerancijos doktrinas, ypač tuomet, kai Europos ekonomika vis dar yra silpna, o nedarbo lygis aukštas.
Dar labiau neramina tai, kad net ir tokios brandžios Vakarų Europos ir Jungtinių Valstijų visuomenės pasirodė esą lygiai taip pat pažeidžiamos tų sirenų dainų, kaip ir tik neseniai demokratinėmis tapusios šalys. Dabar labiau nei kada anksčiau lyderiai privalo nustatyti gerą toną ir gerbti žmonių teises bei moralines vertybes, o ne ieškoti atpirkimo ožių ar trumpalaikių sprendimo būdų.
Laimei, Yeatso „į pasaulį paleistos anarchijos“ prizmė yra tik vienas būdas pažvelgti į praėjusius 12 mėnesių. Mums taip pat derėtų prisiminti visą reikšmingą procesą, pasiektą politinėje arenoje, vedantį link sąžiningesnio ir laisvesnio pasaulio. Akivaizdus to pavyzdys – gruodžio mėnesį pasirašytas Paryžiaus susitarimas dėl kovos su klimato kaita. Politikai, verslininkai ir žmogaus teisių grupės vieningai prisiėmė atsakomybę. Dabar mums belieka stebėti, ar mūsų lyderiai tikrai laikysis duotų pažadų – juk nuo to priklauso mūsų ir mūsų vaikų ateitis.
Tas pats galioja ir Tūkstantmečio plėtros tikslams, dėl kurių naujos formuluotės Jungtinės Tautos susitarė rugsėjo mėnesį ir kuriais bus siekiama priartinti pasaulį prie naujo ekonominio modelio, apsaugosiančio aplinką ir žmonių teises. Šis pasiekimas rodo, jog šalių vyriausybės geba pamatyti ir tai, kas yra už jų sienų. Kaip ir su Paryžiaus susitarimu, dabar svarbiausia bus užtikrintų visišką tų pažadų realizavimą.
Irano branduolinis susitarimas bei santykių atnaujinimas tarp Jungtinių Valstijų ir Kubos taip pat parodė, kad kantri diplomatija ir atsakinga lyderystė gali atnešti trokštamus rezultatus, net ir susidūrus su pasipriešinimu ar kliūtimis.
Dabar labiau nei kada anksčiau lyderiai privalo nustatyti gerą toną ir gerbti žmonių teises bei moralines vertybes, o ne ieškoti atpirkimo ožių ar trumpalaikių sprendimo būdų.
2016-ieji gali tapti metais, apsunkintais konfliktų ir nesutarimų metinėmis – nuo Dublino ir Somos, iki Marko Sykeso ir François Georges-Picoto, braižančių įtakos sferas dykumų smėlyje. Tačiau, visi įdėję pastangų, mes galime pažvelgti į šviesią ateitį, išsižadėti istorinių kaltinimų ir sukurti tokią politiką, kuri užtikrins socialinį ir ekonominį teisingumą visiems. Šiais metais mes turime įrodyti, kad Yeatsas klydo, ir parodyti mūsų pačių „aistringą jėgą“ kuriant geresnį pasaulį. Dabartinė lyderių karta tarptautiniu, regioniniu ir nacionaliniu lygmeniu taip pat privalo tvirtai pademonstruoti savo ryžtą siekti pozityvių pokyčių, prisimenant Nelsono Mandelos raginimą „visada palaikyti drąsą ten, kur vyrauja baimė“.
Kofi Annanas, Ganos diplomatas ir 7-asis JT generalinis sekretorius
#Diplomatija
