„1971-ieji“ – tai klaustrofobiška patirtis, tiek pat pilka ir impozantiška kaip ir prislopinta filmo paletė. Režisieriaus Yanno Demange’o režisūrinis debiutas didžiajame ekrane nefilosofuoja, nepamokslauja, nepasakoja mums herojiškų karo istorijų ir nesisvaido „įžvalgomis“ apie karą ir žmonių nužmogėjimą, kaip tai daro praktiškai visi į kino ekranus atkeliaujantys filmai. Ne, „1971-ieji“ yra per daug arti apsupto protagonisto, kad užsiiminėtų tokiais dalykais. Kaip kažkas gali galvoti apie poeziją, kai svarbiau – nebūti nužudytam?
Istorinėje veiksmo dramoje „1971-ieji“ atskleidžiami juodžiausi Airijos dienų puslapiai. Pagal tikrus įvykius sukurtas filmas pasakoja apie jauną britų karį, atsidūrusį karo zona tapusiame Belfasto mieste. Garis Hukas (Jackas O‘Connellas) – armijos naujokas, vaikinas iš vaikų namų. Tvirto pagrindo po kojomis neturinčiam jaunuoliui armija atrodo ta vieta, kur jis galėtų pradėti savarankišką gyvenimą. Tačiau viena pirmųjų jo užduočių bus vykti į pilietinio konflikto zona tapusį Belfastą. Ramaus miesto gatves katalikų ir protestantų riaušės pavertė karo zona. Žmonės suirzę ir įbauginti, o valdžią atstovaujantys kariai – didžiausi jų priešai. Eilinių riaušių metu Garis ir jo draugas atsilieka nuo būrio ir lieka vieni priešiškai nusiteikusio miesto gatvėse. Netrukus sukilėliai bendražygį nušauna, o Garis tik per plauką pabėga. Jis blaškosi pavojingo miesto skersgatviuose, o kiekvienas sutiktasis pasiryžęs padaryti jam galą. Filmo veiksmas apima maždaug vieną dieną. Tačiau ji – ilga kaip šimtmečiai.
Filmo režisierius Yannas Demange’as – patyręs televizijos režisierius, o „1971-ieji“ garsiai pareiškė – į kino Olimpą ką tik įžengė naujas talentas. Šis filmas sulaukė daugybės kino kritikų liaupsių, o kino festivaliuose nuo žiūrovų gausos lūžo salės. Reikia nepaprastai džiaugtis, kad šis puikus kinematografinis darbas atkeliavo ir į JAV kino teatrus už elitinių festivalių ribų. Režisierius iki kaulų smegenų prasiskverbiantį nerimą sukuria pačiomis paprasčiausiomis, tačiau pačiomis efektyviausiomis priemonėmis, pvz., virpančia kamera, tvinkčiojančiu garso takeliu. Tai yra tikroji režisūra: kino meistrui nereikia 3D technologijų, kad įmestų jus į įvykių sūkurį, kur draugai nesiskiria nuo priešų, kur sunku kvėpuoti, kur viskas kinta, pulsuoja, kur kas akimirką besikeičianti realybė yra svarbesnė nei ilgi, gražūs kadrai.
O’Connelas šioje juostoje nuostabus (amerikiečiams šis jaunas, tačiau ypatingo talento aktorius geriausiai žinomas iš Angelinos Jolie karinės dramos „Nepalūžęs“). Jis lyg atviras, neapsaugotas nervas. Jis net nevaidina, o įkūnija „kovoti ar sprukti“ intensyvumo nerimą. Jis įmestas į pasaulį, kuriame negali pasitikėti niekuo. „Juos“ ir „mus“ šioje juostoje ne taip paprasta apibrėžti, kaip yra įpratinusios karinės juostos, o pagrindinis veikėjas veikiau primena į kampą įspeistą žvėrį, o ne superherojų tiesiai iš komiksų puslapių.
Kai veiksmas sulėtėja tiek, kad tampa įmanomas dialogas, Gregory Burke tobulai taupus scenarijus netuščiažodžiauja. Garis, priklausomas nuo vyro, rizikuojančio savo paties gyvybe, kad jam padėtų, yra visiškai atsiejamas nuo politinės kovos tarp britų valdžios ir Airijos respublikonų armijos (IRA) statymų. Kažkuriuo ilgos, rodosi, niekada nesibaigsiančios nakties momentu priešo nužudymas jau nebereiškia triumfo. Paskutinio šios juostos kadro ramybė suponuoja mintį, kad asmeninė jo pergalė yra įmanoma tik tada, kai jis randa išėjimą iš beprotybės. Demange’o strategija pasinerti tiesiai į veiksmų sūkurį, sustiprinta operatoriaus Tato Radcliffe’o atšiauraus filmavimo, turi savo minusų. Juosta „1971-ieji“ gali atrodyti taip ištikima vérité (nešališkam tiesos fiksavimui), kad kartais atrodo nuasmeninta ir mechaniška, grynasis bandymas kurpti įtampą. Tačiau toks sąmoningai atšiaurus stilius vėliau ypatingai pasiteisina. Juosta į Gario situaciją žiūri be gailesčio, kaip ir į abi konflikto puses. Be jokio patoso ir be egzaltacijos juosta mato bet kokius karinius veiksmus kaip beprasmius, ar net kartais prieštaraujančius išsikeltiems politiniams tikslams. Dėmesio vertas filmas norintiems pailsėti nuo ašaringo patriotinio heroizmo ir nebijantiems tiršto airiško akcento.
