„National Geographic“ komanda pakalbino Hawkeną jo namuose San Fransiske, kur jis atskleidė, kodėl klimato kaitą galima vadinti ne prakeiksmu, o dovana, kodėl svarbu suteikti daugiau teisių mergaitėms ir moterims, bei kokį vaidmenį gali suvaidinti elniai ir vilkai.
- Rašytojas ir aktyvistas Michaelas Pollanas kartą yra pasakęs, jog didžiausias klausimas dėl klimato kaitos yra toks – kam vargintis? Ar jūs turite atsakymą?
- Klimato kaitą aš laikau dovana, o ne prakeiksmu. Klausti „kam vargintis“ reiškia sutikti, jog žaidimas yra baigtas. Aš manau, kad žaidimas dar tik prasideda. Tai nėra kelias atgal ar kelias į tokią ateitį, kuri mums nepatiks. Tai kelias į kur kas geresnę ateitį: švaresnę, sveikesnę, su daugiau darbo vietų, daugiau saugumo ir daugiau gyvybės Žemėje. Klimato kaita suteikia mums naują būdą pažvelgti į save, į mūsų santykius su kitais žmonėmis ir visomis gyvomis būtybėmis šioje planetoje, ir tai gali tapti nauju žingsniu žmonijos mąstyme, vaizduotėje ir inovacijose.
- Prezidentas Donaldas Trumpas neseniai grąžino draudimą vyriausybei finansuoti užsienio organizacijas, suteikiančias moterims prieigą prie aborto. Paaiškinkite, kodėl tai taip pat turės didelės neigiamos įtakos klimato kaitai.
- Jis paprasčiausiai pademonstravo savo neišmanymą tam, kad patenkintų dešiniojo sparno rinkėjus. Vis dėlto, ta mintis, jog Jungtinės Valstijos yra visagalės, tėra amerikietiška iliuzija ir gali neturėti didelio poveikio.
Kalbant apie šeimos planavimą, Jungtinės Tautos turi tris populiacijos augimo prognozes 2050 metams – aukšto, vidutinio ir žemo. Aukščiausia galima populiacija siektų 10,8 mlrd., vidutinė – 9,7 mlrd. Skirtumas tarp aukšto ir vidutinio populiacijos augimo atsiremia į šeimos planavimą. Yra du keliai: vienas yra suteikti išsilavinimą mergaitėms tose šalyse, kuriose jos yra atsiimamos iš mokyklos penktoje ar šeštoje klasėje ir ištekinamos dėl kultūrinių, religinių ar kitokių paskatų. Tos mergaitės paprastai pagimdo po penkis ar daugiau vaikų. Tačiau jeigu joms leidžiama baigti mokslus bent iki dešimtos ar vienuoliktos klasės, jų reprodukcijos lygis nukrenta iki vidutiniškai dviejų vaikų. Būtent todėl mergaičių ir moterų švietimas yra pagrindinis klimato kaitos sprendimo būdas.
- Branduolinė energija yra prieštaringa tema ieškant sprendimo dėl globalinio atšilimo. Tačiau Kinija mums rodo naują kelią į priekį – ironiška, su technologijomis, kurias sukūrė, o po to pamiršo, Jungtinės Valstijos.
- Išlydytos druskos reaktoriai buvo sukurti Oukridžo nacionalinėje laboratorijoje 6-ajame dešimtmetyje. Nežinau, kodėl jų buvo atsisakyta, bet Kinija tikrai juos perėmė (juokiasi – red.past.). Branduolinės energetikos pramonė Europoje ir JAV dabar praktiškai sustabdyta. Statomos jėgainės viršija biudžetą, niekas nenori jų finansuoti, niekas nenori jų apdrausti, išskyrus pačias vyriausybes. Tačiau Kinijoje ir Azijoje yra priešingai – kinai jas stato labai greitu tempu su kur kas mažesnėmis išlaidomis. Daugybė žmonių prieštaravo tam, kad įtraukėme juos į knygą, ir aš nemanau, kad tai išspręstų ilgalaikę saugumo problemą kalbant apie radioaktyvaus plutonio atliekas, bet kai kurie naujos kartos reaktoriai tikrai smarkiai skiriasi nuo senųjų.
- Danijoje 18 proc. vietinių kelionių yra atliekama dviračiais, Nyderlanduose - 27 proc. Tačiau JAV šis skaičius siekia vos 1 proc. Kaip amerikiečius būtų galima įtikinti iškeisti keturis ratus į du? Ir kokią įtaką tai turėtų globaliniam atšilimui?
- Jungtinės Valstijos yra automobilius dievinanti šalys, kurios miestai ir keliai yra suprojektuoti taip, kad dviratininkams tiesiog nesaugu jais važinėti. Mes iš tiesų esame viena pavojingiausių vietų dviratininkams. Tačiau jeigu sukurtume infrastruktūrą dviračiams, žmonės juos pradėtų naudoti, net ir šiaurėje - pažiūrėkite į Daniją. Jeigu žmonės pamatys saugią juostą dviratininkams, tai jiems taps kvietimu ir jie pradės jais naudotis patys. Tai gali turėti įtakos ne tik žmonių sveikatai ir gerbūviui, bet ir toms gigatonoms anglies emisijų, kurias reikia sumažinti. Bendros išlaidos būtų neigiamos lyginant su kelių tiesimu ir masiniu tranzitu. Taip laimėtų visi miestai, tiek dėl sveikatos, tiek dėl eismo ir taršos sumažinimo.
- Mums visiems patinka keliauti, bet, visame pasaulyje, skrydžiai lėktuvu 2015 m. išskyrė 781 mln. kubinę toną anglies dvideginio. Kai būtų galima sumažinti šį milžinišką skaičių?
- Aviacija yra 2-3 proc. visų globalinių CO2 emisijų šaltinis, ir didžiosios aviakompanijos jau ieško sprendimų. Tačiau jos turi mąstyti 30 metų į priekį – reikia daug laiko, kad sukurtum lėktuvą ir užtikrintum jo saugumą. Dabar laboratorijose ir bandomuosiuose lėktuvuose yra išbandoma visa serija naujų technologijų. Vokiečiai kuria taip vadinamą „vėlyvo nusileidimo“ technologiją – labai daug CO2 emisijų išskiria būtent lėktuvų pergabenimas iš ir į oro uostus, ir įgyvendinus pokyčius šioje srityje galima sutaupyti 10-30 proc. degalų. Aviacijos kompanijos taip pat kalba apie elektrinius ar biokuru varomus lėktuvus, kurie yra labai tylūs ir sutaupytų 40-50 proc. energijos, kurią šiuo metu sunaudoja lėktuvai. Tai yra didelių inovacijų sritis, tačiau reikia būti kantriems, nes tokiems pokyčiams reikia laiko.
- Savo knygos pabaigoje iškeliate kelias futuristines idėjas, kurios greitai gali tapti realybe. Papasakokite apie mintį iš naujo apgyvendinti tundrastepę.
- Tam tikra prasme, tai viena mano favoričių. Tundrastepė yra subarktinis regionas, kuris kažkada driekėsi nuo Aliaskos ir Kanados iki pat Europos ir Rusijos. Šiandien jis apima tik Rusiją. Tai yra dildžiusia pasaulio pieva, bet prieš 12 000 metų joje pasirodė žmonės ir išstūmė visus gyvūnus. Dabar du biologai, Sergejus Zimofas ir Aleksandras Sergejevas, nori apgyvendinti tundrastepę gyvūnais, kurie kažkada ten gyveno, išskyrus mamutus, kurie jau išnykę. Elniai, briedžiai, vilkai ir avijaučiai ėda sniegu užpustytą žolę ir taip nustumia tą sniegą savo ragais, snukiais ar kanopomis. Tokiu būdu jie dirvos temperatūrą subarktyje sumažina dviem laipsniais Celsijaus, kas padeda tam regionui išlaikyti jo amžinąjį įšalą ir pasipriešinti globaliniam atšilimui.
- Nieko nėra futuristiškiau nei automobilis, kuris važiuoja be vairuotojo – būtent todėl „Apple“, „Tesla“, o taip pat tokie tradiciniai automobilių gamintojai kaip „Ford“, varžosi, kurie jį sukurs pirmieji. Bėda ta, kad neišvengiame jų avarijų. Ar autonominėms transporto priemonėms yra vietos ateityje ir kokį poveikį jos turėtų klimato kaitai?
- Pirmiausia reiktų apsvarstyti visą mobilumo idėją – pavyzdžiui, ar mums tikrai reikia 2 tonas sveriančio automobilio, kad nuvežtume 50 kilogramų sveriančią moterį į prekybos centrą? Aš taip nemanau. Mums reikia pažvelgti į patį santykį tarp žmonių mobilumo ir autonominio važiavimo. Pasirinkimo variantai yra riboti, bet jeigu padarysime tai tinkamai, galime nuo 40 iki 60 proc. sumažinti bendrą automobilių skaičių keliuose ar garažuose. Yra apskaičiuota, kad bet kuris automobilis naudojamas vos 4 proc. laiko, o likusius 96 proc. jis praleidžia nenaudojamas.
Mums reikia ne automobilio (ypač miestų centruose), o transporto priemonės, kuri nugabentų mus nuo vieno iki kito taško ir padarytų tai greitai bei saugiai. Tokios transporto priemonės galėtų būti elektrinės ir varomos atsinaujinančia energija, pavyzdžiui, vėjo. Tai taip pat turėtų įtakos keliams, nes tokie automobiliai yra mažesni ir jiems nereikia tos pačios infrastruktūros, bei smarkiai sumažintų triukšmo lygius, nes tokios transporto priemonės yra labai tylios.
Kai kurie iš tų automobilių tikrai pateko į avarijas, bet mums taip pat reikia atsiminti, kiek daug gyvybių prarandama ir sužalojimų patiriama naudojantis dabartiniais automobiliais. Turint galvoje dabartinį technologinių inovacijų lygį, aš neturiu nė menkiausios abejonės, kad galime sėkmingai tai pasiekti.
